Ką daryti su ką tik nusipirkta verba, žino ir senas, ir jaunas.
„Ją šventinsiu ir po to su ja šventinsiu savo katiną.“
Bažnyčios šį Verbų sekmadienį vos talpina tikinčiuosius, nors dar lygiai prieš metus dėl kovido pandemijos pamaldos su tikinčiaisiais nevyko iki pat antros Velykų dienos. Žmonės džiaugiasi, kad bent šiuo požiūriu gyvenimas grįžo į senas vėžes.
„Žinoma, laisvė gerai, kaukių nereikia, šypsenas galim matyti ir parodyti, tai dovana.“
„Žinoma, lengviau, nors vyras užsidėjo kaukę. Žiūrėsim, kiek žmonių bus bažnyčioj.“
„Ta laisvė yra gerai, bet aš saugausi dar, nors nesirgau kovidu.“
Verbų sekmadienis žymi Didžiosios savaitės pradžią. Daugelyje kitų Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu.
„Ženklas, priminimas tų palmių. Pas mus palmių nedaug, gali tik parduotuvėj nusipirkt, bet Lietuvos tradicija yra kadaginės verbos. (…) Tai yra ženklas to, kad pasitinkame Jėzų, savo viešpatį, savo karalių“, – sakė klebonas Andrius Nenėnas.
O pačių verbų įvairovė didžiulė, kaip ir pirkėjų pageidavimai.
pardavėja„Kas neša į bažnyčią, kas dovaną – kaip gėlės dabar.“
Tradicinių verbų kainos svyruoja nuo vos kelių ir keliasdešimties eurų. Pardavėjai tikina kainų nekėlę, ar bent nedidinę smarkiai.
„Mažytė po 4, 5, po 8, 10, 15“, – vardija prekeiviai.
Kai tokia gausa, sunku ir išsirinkti.
„Močiutei 93 metai ir ji prašė nupirkti. Bet, žinot, kai ne sau imi… senoviškas jei reikia. (…) Po 3 eurus, tai normaliai. Ji man sakė – jau negailėk pinigėlių, tik man nupirk“, – pasakojo praeiviai.
Kiti dairosi paprastos kadagio šakelės, tokia kainuoja eurą.
„Tokia maža kaina visiems palanki. Vis tiek žmonės gal mažiau pinigo turi. Kas prašo nuolaidytės, darom nuolaidytę“, – sakė pardavėjas.
Dar kiti prekeiviai siūlo ir netradicinių verbų.
„Kombinacija tulpių ir žalumynų. – Moderni. – Modernesnės. – Kiek kainuoja? – Didesnė 10 eurų.“
Verbos laikui bėgant gal ir keičiasi, tačiau pačių tradicijų ir apeigų žmonės tikina nepamirštantys.
„Visus apiplaku namo parėjus, ką tik randu.“
„Parsinešu namo, ateina vaikai, mušu, kaip mano mamytė sakydavo. „Ne aš mušu, verba muša, už nedėlios bus Velykos.“
„Pašventinsiu ir laikysiu iki kitų metų namuose. O senus nuvešiu į sodą ir sudeginsiu.“
Žmonės nuo seno tiki gydomąja verbų galia, namie jas laiko kaip apsaugą nuo nelaimių.
