Šis procesas, kuomet iš skurdesnių šalių atvykusi darbo jėga numuša vietos darbuotojų darbo užmokestį, yra vadinamas socialiniu dempingu. Socialinio dempingo problema yra puikiai pažįstama Vakarų Europos valstybėms – ten taip pat dirba ir nemažai lietuvių, jie komandiruočių principu išsiunčiami dirbti svetur ir gauna kur kas mažesnius atlyginimus nei vietiniai darbuotojai.
Tačiau, su šia problema susiduriama ir Lietuvos darbo rinkoje. Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovo Audriaus Cuzanausko teigimu, praėjusiais metais viena transportavimo sektoriuje buvo įvežta apie 32 tūkstančiai darbuotojų iš užsienio. Šiemet įvežamų darbuotojų skaičius gali siekti ir iki 50 tūkstančių darbuotojų. Pasak jo, daugelis darbuotojų yra Centrinės Azijos – Kazakstano, Azerbaidžano, Tadžikistano, bei kitų valstybių gyventojai. Jie dažnai susimoka už galimybę dirbti Lietuvoje.
„Su Centrinės Azijos darbuotojais yra taip – jie susimoka nuo 2,5 iki 6 tūkstančių dolerių Lietuvoje. Žinoma, tai yra visiškai nelegalu. Atvykę su tokiu „kreditu“, jie nebegalvoja apie jokias darbo teises. Jiems reikia susigrąžinti kreditą“, – sakė profesinių sąjungų aljanso vadovas.
Nors įmonės teigia, jog įsiveža kvalifikuotą darbo jėgą, A. Cuzanausko teigimu, dažnai tokie teiginiai neatitinka realybės.
„Jie teigia, esą įsiveža kvalifikuotą darbo jėgą. Tuo tarpu realybėje, atvykę darbuotojai dar turi praeiti kelių savaičių trukmės mokymus. Tai ar tikrai tai yra kvalifikuota darbo jėga?“, – klausė profesinių sąjungų aljanso vadovas.
Pasak Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkės Ingos Ruginienės, jai taip pat yra tekę susidurti su tokia praktika.
„Esu girdėjusi tokių istorijų, kad dokumentus darbdavys suformina taip, lyg samdytų aukštos kvalifikacijos darbuotoją. O realiai žmogus dirba paprastą, nekvalifikuotą darbą. Taip maskuojamas nekvalifikuotos darbo jėgos įvežimas“, – teigė ji.
Pasak I. Ruginienės, daugiausiai darbuotojų atsivežama statybų ir vežėjų sektoriuje. Pastarasis sektorius išsiskiria ypač dideliu įdarbintų migrantų skaičiumi – apie 70 proc. darbuotojų yra užsieniečiai. Vis dėlto, nemažai darbuotojų įsiveža ir gamybos įmonės, naudojantis laikinojo įdarbinimo agentūrų paslaugomis.
Daroma žala visiems
Pasak Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkės I. Ruginienės, galima išskirti kelis aspektus, kodėl neribotas darbuotojų įsivežimas yra žalinga praktika. Pirmiausia, socialinis dempingas neigiamai atsiliepia darbuotojų teisėms. Pasak Ingos Ruginienės, darbdaviai susidūrę su darbuotojų trūkumu nesiekia susigrąžinti iš sektoriaus išėjusių darbuotojų, o vietoj to, siekia įsivežti neribotą kiekį pigios darbo jėgos.
„Darbuotojų atvežimas iš trečiųjų šalių dempinguoja ne tik atlyginimus, bet ir darbo sąlygas. Darbuotojų atlyginimai savaime nekyla, darbdavys paprastai turi jausti spaudimą. Šiuo metu darbdaviai jaučia spaudimą per darbuotojų trūkumą – iš esmės darbdaviai turi du pasirinkimus. Pirmas pasirinkimas – susigrąžinti darbuotojus, kurie jau atsikando blogų sąlygų ir žemo atlyginimo. Tada reikėtų kelti darbo sąlygų standartus, pradėti mokėti atlyginimus ne per dienpinigius, o su visomis socialinėmis garantijomis. Antras pasirinkimas – tas kurį renkasi daugelis darbdavių. Paimti ir atsivežti pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių“, – teigė LPSK pirmininkė.
„Galiausiai, būnant Europos sąjungos šalimi, reikia aiškiai pasakyti – jeigu susidaro tokios sąlygos, kad niekas nenori pas tave dirbti, tada turėtum pasižiūrėti į savo daržą. Turėtum pagalvoti, kodėl žmonės nenori pas tave dirbti – gal reikėtų pereiti prie aukštesnių darbo standartų“, – papildo LPSK pirmininkė.
LPSK pirmininkės teigimu, darbuotojų įsivežimas galėtų nekenkti, jei iš tiesų būtų įsivežami aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kurių trūksta.
„Žalos nebūtų, jei darbuotojus įsivežtume tiems sektoriams, kur lietuvių darbuotojų neturime. Mes sakome, kad darbuotojų trūkumas – gana normalus reiškinys, ypač jeigu kalbame apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Tokių darbuotojų sunku greitai rasti. Nenorime, kad verslai žlugtų. Tad kaip laikiną sprendimą darbuotojų įsivežimą galima leisti, tačiau tai neturėtų sutrikdyti darbo sąlygų kėlimo grandinės, neturi sustabdyti atlyginimų augimo“, – pabrėžė LPSK pirmininkė.
Integracijos naštą perkelia valstybei
Kitas svarbus aspektas, kurį išskyrė I. Ruginienė – darbuotojų integracija. Iš trečiųjų šalių atvykę piliečiai ne tik nežino teisinės bazės, bet dažnai ir nemoka kalbos.
„Darbuotojai iš trečiųjų šalių atvažiuoja iš visiškai kitų santvarkų. Nesigaudo teisinėje bazėje, nemoka kalbos. Tai kas turėtų būti atsakingas už jų integraciją? Mūsų požiūriu, tai turėtų būti darbdavys, atsivežantis darbuotojus. Bet šiuo metu darbdaviai bando atsakomybę permesti valstybei. Jų pozicija yra tokia – mes atsivežam, sukuriame darbo vietą, o valstybė tegul rūpinasi integracija, kalbos išmokinimu“, – sakė LPSK pirmininkė.
Šios problemos pavyzdys galėtų būti kilusios diskusijos dėl pavežėjimo paslaugas teikiančių bendrovių – ar jų darbuotojams privalu mokėti lietuvių kalbą. Pasak I. Ruginienės, reikėtų sekti Vokietijos ir Skandinavijos šalių pavyzdžių – nemokamai mokyti darbuotojus kalbos.
„Neseniai buvo iškilusi diskusija, ar taksi vairuotojai turi mokėti lietuvių kalbą. Darbuotojai dažniausiai vis tiek ne savaitei ar dviem atvažiuoja, dažnai atvyksta su šeimomis. Jie turėtų žinoti pradmenis – kokios yra valstybinės institucijos, kur kreiptis patyrus išnaudojimą darbe, šiek tiek šalies istorijos, na ir galiausiai bent kalbos pradmenis išmokti. Tuo keliu nuėjusios yra ir Vokietija ir Skandinavijos šalys. Šiose šalyse darbuotojai ne tik kalbos išmokomi, bet ir kitomis programomis integruojami į visuomenę“, – pasakojo LPSK pirmininkė.
Integracijos problemos tampa dar gilesnėmis, nes atvežami darbuotojai iš vis tolimesnių šalių.
„Skirtumai tarp įvežamų darbuotojų yra labai dideli. Jei kažkada kalbėjome apie baltarusius ir ukrainiečius, kurie mums yra kultūriškai artimi, tai to paties negalima pasakyti apie darbuotojus iš Uzbekistano, Kazachstano. Dabar minimos tokios šalys kaip Filipinai, Pietų Afrika, Indija. Tai visiškai tarpusavyje skirtingos šalys“, – teigė I. Ruginienė.
Siekia išvengti patikrinimų
Nors šiuo metu leidžiama įsivežti neribotą kiekį darbuotojų, procesą šiek tiek apsunkina būtini patikrinimai. LPSK pirmininkės I. Ruginienės teigimu, nors Europos sąjungos šalių darbuotojai gali laisvai judėti be patikrinimų, verslai vis tiek renkasi atsivežti Centrinės Azijos gyventojus.
„Lietuvos teisinė bazė yra sudaryta taip, kad per vieną dieną atsivežti darbuotoją yra sunku. Yra patikrinimai, kas mano galva, yra reikalinga, ypač žinant dabartinę geopolitinę situaciją. Šie patikrinimai užtrunka šiek tiek laiko, tad yra nepatogūs verslui. Verslo bendruomenės reikalavimas – kad būtų teorinis patikrinimas. Maždaug, aš paduodu prašymą įdarbinti vieną ar kitą žmogų, rytoj jau gaunu atsakymą, kad galiu jį įdarbinti. O kodėl jie neatsiveža darbuotojų iš Europos sąjungos? Darbuotojai iš Europos sąjungos šalių gali laisvai judėti be papildomų patikrinimų. Tačiau, jie kažkodėl mieliau renkasi darbuotojus iš Centrinės Azijos“, – teigė profsąjungų atstovė.
Profsąjungų konfederacijos pirmininkės teigimu, socialinio dempingo problema galėtų būti sustabdyta, jeigu darbuotojai prisiimtų atsakomybę integruoti trečiųjų šalių piliečius. Pasak jos, tuomet šis verslo modelis nebebūtų toks pelningas.
„Manau, reikia nepasiduoti spaudimui visiškai atlaisvinti darbo rinką. Antras dalykas, kalbėti apie tai, kas bus atsakingas už integraciją. Tada gal didelis noras atsivežti darbuotojų sumažėtų. Galbūt darbdaviai pradėtų galvoti, kaip integruoti Lietuvoje užregistruotus bedarbius į darbo rinką“, – svarstė I. Ruginienė.
