Pasiutligės virusas paverčia gyvūnus pamišusiais žudikais – tyrėjai pagaliau žino, kodėl

Nors mes žinome, kad pasiutlige susirgę gyvūnai tampa agresyvesni, mokslininkams nebuvo pavykę tiksliai išsiaiškinti, kaip virusas sukelia tokį elgesį. Pagrindinis tyrėjas Karstenas Huefferis pažymi, kad „tyrimas pirmą kartą pateikia išsamų molekulinį mechanizmą, kaip infekcinis agentas sukelia specifinį elgesį“.

Pasaulio sveikatos organizacija teigė, kad praktiškai visos pasiutligės infekcijos žmonėms perduodamos per šunis – kasmet miršta iki 59 000 žmonių. Maždaug 95 procentai mirčių nuo viruso įvyksta tokiuose žemynuose kaip Afrika ar Azija, nes jie neturi tinkamų apsaugos priemonių ir išteklių.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Covid-19 nusinešė 2 žmonių gyvybes: nurodė aukų amžių

Didžiulis chaosas prie „Litexpo“ dėl vakcinos: žmonės alpsta, nusidriekė milžiniškos eilės, lėkė greitoji ir policija

Lietuva nepirks 616 tūkst. „Janssen“ vakcinos dozių – įvardijo priežastį

K. Heufferis pažymi, kad pasiutligės virusas turi tik penkis genus, o šunys – 20 000. Jis sako, kad nors virusas laiko „labai mažai informacijos“, o šunys turi „sudėtingą imuninę ir centrinę nervų sistemą“, liga gali pakeisti šuns elgesį, priversti jį pulti kitus ir leisti virusui plisti seilėmis. Tyrimas paskelbtas moksliniame žurnale „Scientific Reports“.

Ankstesni tyrimai parodė, kad molekulė, vadinama glikoproteinu, esanti viruso paviršiuje, prilimpa prie tam tikrų raumenų receptorių ir „užgrobia“ raumenis bei nervines ląsteles, galiausiai užkrėsdama smegenis.

Kitais tyrimais išsiaiškinta, kad įvairios pasiutligės glikoproteino aminorūgštys yra gana panašios į gyvačių nuodų amino rūgštis, kurios „gali pakeisti gyvūnų elgesį slopindamos nikotino acetilcholino receptorius, esančius centrinėje nervų sistemoje“.

„Mes žinojome, kad nikotino acetilcholino receptoriai, kurie jungiasi prie raumenyse esančio viruso, taip pat yra smegenyse, ir iškėlėme hipotezę, kad virusas taip pat gali prisijungti prie tokių receptorių“, – sakė K. Huefferis. „Jei gyvačių nuodai turi panašią struktūrą kaip viruso dalys ir slopina šiuos receptorius, galbūt virusas taip pat gali slopinti šiuos receptorius smegenyse. Be to, manėme, kad ši sąveika gali paveikti elgesį.“

K. Huefferis ir bendraautorius dr. Michaelas Harrisas surengė eksperimentą norėdami sužinoti, ar taip ir yra. Kaip paaiškino M. Harrisas, jie nustatė, kad „virusai ankstyvosiose infekcijos stadijose kaupiasi tarp smegenų ląstelių. Šiuose tarpuose komunikuoja smegenų ląstelės. Mes manėme, kad jei virusai gali prisijungti prie receptorių, esančių šiuose tarpuose, ir pakeisti smegenų ląstelių komunikavimą, tada virusas gali pakeisti ir užkrėsto gyvūno elgesį“.

Tada komanda į pelių smegenis suleido nedidelį kiekį pasiutligės viruso, kad išsiaiškintų, ar tam tikra ant paviršiaus esanti molekulė sukelia įsiutimą.

„Kai mes suleidome šią mažą viruso glikoproteino dalelę į pelių smegenis, vienos pelės pradėjo lakstyti daug greičiau nei tos, kurios gavo kontrolinę injekciją“, – sakė jis. „Tokį elgesį galima pastebėti ir pasiutlige užsikrėtusiuose gyvūnuose.“

Pasiutligė šiuo metu yra reta liga JAV ir nuo jos galima apsisaugoti pasiskiepijant, tačiau prasidėjus ligos požymiams, vaisto, kuris padėtų, nėra.