Parodė, kaip pasigaminti verbą patiems: „Ne visi gi mokame“

Daugiau apie tai – TV3 žinių reportaže.

Susirinkusiems į verbų rišimo edukaciją Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje, svarbiausius akcentus dėstė tautodailininkė Agata. Tad pasiėmęs pagaliuką ir įtempęs siūlą Dominykas miklino pirštus rišdamas jau ketvirtą savo gyvenime verbą, skirtą Verbų sekmadieniui. Sakė, lengva.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Šį Lietuvos miestelį sudrebino žinia: kasmet gaus po 1 mln. eurų?

Tragiška nelaimė Šiauliuose – ežere įlūžo žmogus: vyras dar bandė gelbėtis

Sulaikytas paauglys, rusiškai rašęs „Vilnius mūsų“: aiškėja naujos detalės

+2

„Iš galvos sugalvoju idėjas“, – sakė vilnietis Dominykas.

Tačiau Vyčiui toks verbos rišimas neatrodė paprastas.

„Na, sunkoka. – Kas sunku, kas nesiseka? – Man tas gėles sunku įdėti“, – aiškino vilnietis Vytis.

„Nežinau kažkaip lengvai kol kas rišasi“, – minėjo vilnietė Elė.

„Va, kai dabar paaiškino, bandysime sukti, sudėlioti gal ir spalvas. Ne visi gi mokame“, – kalbėjo vilnietė Sigita.

„Nei sunku, nei lengva, smagu“, – sakė vilnietė Rimantė.

Verbų rišėja Agata sakė prieš Verbinę norinčiųjų ne tik išmokti susirišti sau verbutę daugėja. Ir tradicinės Vilniaus krašto verbos vėl ėmė populiarėti. Ir ne bet kokios – madingos.

„Labai nori tokių ryškių spalvų, bet dominuoja šokoladas, kaip ir ant rūbų. Norisi šokolado, tamsesnių spalvų“, – pasakojo tautodailininkė Agata Granicka.

Verbas riša iš įvairiausių spalvų

Spalvų žmonės ieško madingų, o raštai, kaip sakė tautodailininkė – išlieka autentiški.  

„Keičiame, kai yra daug raštų, tai yra volelinės ir figūrinės tos verbos. Tai figūrines mes galime kažkiek pakeisti, bet volelinė, ačiū Dievui, negalime, mes jų ir nenorime, tai mūsų grožis, tradicija, ir nereikia jos keisti“, – aiškino A. Granicka.

Kasmet surinkti verbai augalus vis sunkiau. Kur vienais metais būna pieva, kitais, kaip sakė Agata, jau išdygęs namas. Tad augalus verboms vis dažniau tautodailininkė sėja pati. Nuo seno kadagys Lietuvoje laikytas svarbiausiu spygliuočiu, tinkančiu verbutei. Verbų sekmadienį užtenka jo šakelės.  

„Bet mintis ir esmė lygiai ta pati – sveikiname Jėzų, įžengiantį į Jeruzalę, kur išgyvens savo intensyviausią Didžiąją savaitę. Sveikiname Jėzų, įžengianti į Jeruzalę su verbų ar palmių šakelėmis“, – kalbėjo kunigas Mykolas Sotničenka. 

O senovėje ir įvairių tikėjimų, susijusių su verbute, būta. Mat kadagio šakelės į mišką žmonės prieš pat šventadienio mišią eidavo, ir dar prieš mišias namiškius paplakdavo.  

„Tai toks kadangi visžalis medis, jis simbolizuoja ir gyvybę, pirmiausia su tuo kadagiu namiškius reikėdavo išplakti, ir sakydavo: tas, kuris verbavoja, tai greitas“, – aiškino papročių specialistė Asta Valiukevičienė.

Ir plakdami sveikatos linkėjo. O verbutę dėdavo už šventųjų paveikslo, kad iki kitų metų saugotų namus, ūkį, ir žmones. Seną verbą žmonės sudegindavo.

Straipsnis parengtas pagal TV3 žinių reportažą.