Kaip bėgant metams nuo prekystalių dingo grėbliai ir šakės, o juos pakeitė modernesnės, bet vis tiek amatininkų rankomis kurtos prekės.
Nesikeičia tik ne vieną amžių mugėje parduodamas saldėsis – meduolinė širdelė, džiuginanti per kiekvieną Kaziuką. O kas davė pradžią šiai mugei – žiūrėkite mūsų reportaže.
1936-ųjų Kaziuko mugėje, vykusioje Vilniuje, – gausybė žmonių suvažiavo į didžiausia tuo metu laikytą mugę sostinėje. Ant prekystalių puikavosi gausybė riestainių ir būtinai – laimės simboliu laikytos meduolinės širdys.
Lygiai tokias pačias kartu su namiškiais jau kone 40 metų Kaziukui kepa ir Alvydas, paveldėjęs dar močiutės meduolių receptą. Jis prisimena savo pirmąją Kaziuko mugę.
„Kiek dėžių atnešėme, mus paprasčiausiai užpuolė ir išpirko viską“, – sakė „Vilniaus meduolių“ įkūrėjas Alvydas Griškevičius.
Ekspertai pasakoja apie šventės ištakas
Senosios kultūros žinovai sako, kad riestainiai anuomet nebuvo pagrindinis mugės akcentas.
„Artėja žemdirbiui darbai, ir ji egzistavo kaip ūkiui reikalingų medžio gaminių mugė“, – tikino etnografas Jonas Mardosa.
Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – kubilų ir ne tik meistras. Sako, per jo beveik keturis dalyvavimo mugėje dešimtmečius kubilų paklausa Kaziuke buvo milžiniška. Dabar jų taip pat reikia, bet jau gerokai mažiau.
„Reikia ir duonkubilio, ir kibiro. Ir į pirtį, ir duonai. Ir grybams raugti, ir kopūstams. Aišku, sumažėję talpos, nes šeimose – ne dešimt ir ne aštuoni vaikai“, – pasakojo amatininkas Vitalius Striuogaitis.
Mugė neišnyks, kaip sako vyresni amatininkai, nes prie jos prisideda vis daugiau jaunimo, į savo darbus įpinančio naujovių. Pirmą kartą mugėje dalyvausianti Ieva žada pristatyti autentiškus šviestuvus,
„Pagamintus iš autentiško senovinio lietuviško audinio. Iš pažeisto audinio, kurio turime daugybę likučių – kandžių pagadinto ar nuo laiko atsiradusių dėmių“, – pasakojo „Pas babą radau“ įkūrėja Ieva Žulė.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė sako, kad mugės, bėgant laikui, keičiasi, bet svarbiausia – išlaikyti autentiką.
„Labai stengiamės turėti tokių daiktų, kurie atspindėtų mūsų tradiciją, liaudies meno ar amatų tradiciją. Tai, be abejonės, medžio dirbiniai, pintiniai. Yra megztų dalykų, bet jų žymiai mažiau“, – sakė Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė.
Vilniaus Kaziuko mugė atsirado dar XVII amžiuje. Kada tiksliai – mokslininkai negali atsakyti. Ji buvo vadinama ir jomarku, ir kermošiumi.
„Tai buvo elementari atlaidų prekyba. Matyt, ji buvo didesnė, nes jau XIX a. siekta gauti privilegiją tapti didesne švente“, – pasakojo etnografas Jonas Mardosa.
Mugės nebūtų buvę iš viso, jeigu kovo 4-ąją neminėtume šv. Kazimiero – vienintelio Lietuvos globėjo šventojo.
Apie vieną iš šv. Kazimiero stebuklų, pavaizduotų freskoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, pasakoja klebonas Virginijus Česnulevičius.
Daugybė šaltiniuose paminėtų atvejų prisidėjo prie LDK ir Lenkijos kunigaikščio, Krokuvoje gimusio Kazimiero, paskelbimo šventuoju. Kanonizacijos iškilmės vyko Vilniuje 1604 metais. O jo palaikai ilsisi Katedroje esančiame sarkofage, jo garbei pastatytoje Šv. Kazimiero koplyčioje.
Daugiau sužinokite aukščiau esančiame video.
