Daugeliui mūsų, gyvenusių Lietuvoje, Amerika buvo svajonių šalis, kurioje labai lengva ir gera gyventi, kaip sakoma, „pinigai ant medžių auga“. Tačiau atvykę čia supratome, kad tuos dolerinius lapus nuskinti tikrai nėra lengva. Nelengva net legaliai atvykusiems į šalį, o nelegaliems imigrantams dar sunkiau, jie nelabai gali rinktis darbą ir turi apsiriboti arba menkai apmokamu, arba kęsti darbdavių savivalę. Šiandien papasakosime eilinę nelegalios imigrantės gyvenimo JAV istoriją.
Į Ameriką – laimės ieškoti
Nijolė į Ameriką nusprendė vykti ne tiek iš skurdo, kiek iš smalsumo, nes Lietuvoje ši šeštą dešimtį bebaigianti moteris turėjo normalų darbą, ne už kalnų jai buvo ir pensija. Tiesa, šios darbščios lietuvės dukra, jau sukūrusi šeimą, neturėjo gerai apmokamo darbo, o žentas, įmonei bankrutavus, prarado gerai apmokamą darbą ir jau keletą mėnesių negalėjo rasti nieko, kas padėtų išmaitinti du mažus vaikus auginančią šeimą. Ši penkių žmonių šeima spaudėsi sename dviejų kambarių bute. Kažką reikėjo daryti, taigi Nijolė nusprendė, kad iš šeimos būtent jai būtų lengviausia važiuoti padirbėti į užsienį. Moteris nutarė padėti dukros šeimai ir susisiekusi su JAV nelegaliai dirbančia ir gyvenančia drauge sužinojo keletą gudrybių, padėsiančių patekti į šalį, kurioje, kaip jai tuo metu atrodė, pinigai ant medžių auga.
Kaip nutarė, taip ir padarė. JAV ambasadoje – tikriausiai daugiau dėl savo amžiaus – gan lengvai gavusi turistinė vizą Nijolė nusipirko bilietą ir išvyko į svajonių šalį. Praėjusi visus muitinės formalumus, tik kelis angliškus žodžius mokanti moteris atsidūrė visiškai jai svetimoje aplinkoje. Draugė, kuri ją pasitiko oro uoste, sutiko lietuvę kuriam laikui apgyvendinti savo nuomojamame kambarėlyje. Net ir darbą ji buvo Nijolei jau suradusi.
Dirbo per sąžiningai
Kitą dieną, dar normaliai neatsigavusi po kelionės, ji susitiko su savo darbdave – balsinga lenke, kuri net nesigilinusi, kiek lietuvė supranta jos greitakalbę šneką, įdavė jai valymo priemones ir nuvežė į namą, kuriame moteris turėjo padaryti tvarką. Kaip Nijolė suprato, tam jai buvo skirtos keturios valandos. Namo šeimininkė amerikietė, įsitikinusi, kad su lietuve angliškai kalbėti beprasmiška, numojo ranka, prieš tai pirštu parodžiusi, kur labiausiai reikia atkreipti dėmesį valant. Darbdavė Nijolei įdavė pilną kibirą įvairiausių valymo priemonių, kažką suburbėjusi lenkiškai apie jų panaudojimą, bet lietuvė įsidėmėjo tik porą iš jų – langams valyti ir baldams poliruoti.
Prieš pradėdama darbą moteris ilgai studijavo svetima jai kalba aprašytus buteliukus ir jai pagelbėjo tik tai, kad ant kai kurių iš jų buvo paveikslėliai su nurodymu, kaip naudoti. Pasiraitojusi rankoves moteris ėmėsi darbo – valė, trynė, blizgino viską kaip savo namuose – sąžiningai ir kruopščiai, o kai nenumaldomai pradėjo artėti darbo pabaigos laikas, suprato, kad didelio namo išvalyti laiku jai nepavyks. Nors ir šlapia nuo prakaito, Nijolė dar smarkiau pradėjo suktis, bet kai atvažiavo automobilis su vairuotoju ir dar dviem valytojom, kurias jis turėjo nuvežti į kitą namą, moteris darbo dar nebuvo baigusi.
Kadangi buvo naujokė, atvažiavusios valytojos pagailėjo Nijolės ir jų padedama lietuvė per pusvalandį pabaigė darbą. Kitos moterys pyko ant naujokės, nes turėjo dirbti darbą, už kurį joms niekas nemokės, o, be to, gaišo laiką, kuris buvo skirtas kitų namų valymui. Bevažiuojant jos visomis kalbomis, kokias tik mokėjo, aiškino lietuvei, kaip reikia tvarkyti namus, ką valyti, ko nebūtina, nes vis viena niekas nepastebi, kaip sudaryti įspūdį šeimininkams, kad namas sutvarkytas, nuvalant dulkes tik nuo artimiausių, dažniausiai naudojamų baldų paviršių, o pakampes pašluostant tik prabėgomis. Prisiklausiusi patarimų, Nijolė antrą tą dieną jai skirtą namą išvalė truputį greičiau, bet vis vien vėlavo, todėl iš savo bendradarbių šį kartą sulaukė ne pagalbos, bet tik priekaištų.
Grįžusi į savo laikiną būstą moteris suvokė, kaip ji pavargo per tą pirmą darbo dieną, gėlė visus kaulus, skaudėjo nugarą, rankos buvo išsausėjusios nuo gausybės chemikalų, kuriuos ji naudojo valymui, nes neturėjo net paprastų pirštinių. Ir valgyti Nijolė nebenorėjo, krito į lovą ir užmigo kaip užmušta.
Darbas sunkus, uždarbis menkas
Kitą rytą prie jos namų vėl atvažiavo automobilis, kuris išvežiodavo valytojas į klientų namus. Jame susiraukusios sėdėjo bendradarbės, kurios piktai šnypštė, kad šiandien jos nenusiteikusios laukti, kol Nijolė dirbs viršvalandžius, ir grasino pasiskųsti darbdavei.
Kita diena lietuvei nebuvo lengvesnė, nes skaudėjo visus raumenis, o pirmasis jai paskirtas namas buvo ypač netvarkingas. Ji ir vėl nespėjo laiku visko sutvarkyti. Po darbo prisistatė pati darbdavė ir pradėjo šaukti ant Nijolės, kad ji negaus viso pažadėto atlyginimo, nes tingi dirbti. Savaitės pabaigoje balsingoji darbdavė iš tikrųjų nesumokėjo lietuvei dalies atlyginimo, todėl moteris namo grįžo labai susikrimtusi. Draugė guodė ir patarė truputį pakentėti, gal pasitaikys koks lengvesnis darbelis. Taip Nijolė pradirbo keturis mėnesius, per tą laiką sušlubavo jos sveikata, pradėjo labai skaudėti nugarą, rankų oda nuo kasdien naudojamų stiprių chemikalų pradėjo skilinėti, nagai lūžinėti, nepadėjo jokios pirštinės. Moteris suprato, kad jei nepakeis darbo, gali tekti grįžti Lietuvon ne tik be pinigų, kurių per tą laiką nelabai sutaupė, bet ir be sveikatos. O tai ją labai liūdino.
Senutė mėtydavo į prižiūrėtoją daiktus
Netikėtai draugė pranešė, kad atrado jai darbą – prižiūrėti senutę, bet ji gyvena kitoje valstijoje. Nijolė buvo pasiryžusi važiuoti nors į pasaulio kraštą, kad tik nebereikėtų lenkti nugaros valant namus ir kuo toliau nuo tos rėksnės darbdavės. Moters draugė, kuri angliškai kalbėjo daug geriau nei Nijolė, susiskambino su senutės artimaisiais ir jie po poros dienų patys atvyko pasiimti darbuotojos. Deja, nelabai apsidžiaugė, kad šioji beveik nekalba angliškai. Tačiau kadangi Nijolė sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą nei kitos prižiūrėtojos, nuvežė ją pas senutę, kuria reikėjo rūpintis, ir paliko.
Senutė sunkiai vaikščiojo, buvo šviesaus proto, bet sunkaus charakterio. Jai nepatiko, kad prižiūrėtoja beveik nekalba angliškai, nesupranta, ko ji reikalauja, nežino, kaip padaryti jos mėgstamus „hamburgerius“. Senutė šaukė, pyko, mėtė į Nijolė viską, kas pasitaikydavo po ranka, bet lietuvė nesiskundė. Šis darbas jai pasirodė daug lengvesnis nei namų valymas. Kai senutė žiūrėdavo savo mėgstamas televizijos laidas ar miegodavo, moteris galėdavo užsiimti savo mėgstamu mezgimu, kuris ją nuramindavo. Siūlų ir virbalus Nijolė nusipirko vieną sekmadienį, kai turėjo laisvą dieną ir kai senutės giminaičiai ją nuvežė pavaikštinėti po parduotuves. Moteris labai mėgo tas retai pasitaikančias laisvas dienas, kai nereikėdavo klausyti nesibaigiančių senos moters bambėjimų, ji galėdavo ramiai vaikštinėti visą dieną, o vakare senutės giminaičiai sutartu laiku atvažiuodavo jos pasiimti.
Amerikiečiai pamilo lietuvę
Pamažu Nijolė pradėjo suprasti, ką kalba senoji, jos susidraugavo ir moteris pastebėjo, jog ji nėra tokio bjauraus charakterio, kaip pasirodė iš karto. Senutei patikdavo Nijolę mokyti anglų kalbos, pasakoti apie savo jaunystę ir vaikus, kurie, nors ir gyveno netoliese, pasirodydavo tik sekmadieniais, nes reikėjo atvežti maisto produktų ir išleisti darbuotoją pailsėti. Nijolė džiaugėsi, darbas nebuvo labai sunkus, o beveik visą atlyginimą buvo galima išsiųsti dukros šeimai į Lietuvą. Taip praėjo dveji metai, senutė sunkiai susirgo ir numirė. Gailėjo jos Nijolė ir nuliūdo, kad prarado darbą. Bet senutės giminaičiai per laidotuves vos nesusipešė, besiūlydami moteriai darbą.
Visiems patiko paslaugi ir darbšti lietuvė, jie norėjo pasamdyti ją kitiems savo artimiesiems prižiūrėti. Nijolė pasirinko šeimą, su kuria daugiau bendravo ir kurioje reikėjo prižiūrėti kitą senutę mamą. Ši moteris pasirodė ne tokia aikštinga ir jos labai greitai susidraugavo. Giminaičiai rūpinosi sena moterimi ir ja prižiūrinčia lietuve. Jie savaitgaliais pasiimdavo abi su savimi, kai važiuodavo pailsėti į gamtą, retkarčiais jas nuveždavo net į teatrą. Abi moterys buvo pakviestos dalyvauti senutės anūkės vestuvėse.
Šie žmonės Nijolę laikė savo šeimos nare ir prie įprasto atlyginimo didžiųjų metų švenčių proga dažnai pridėdavo nemažą sumą papildomų pinigų. Nors lietuvei buvo nesunku ir malonu dirbti, bet ji vis labiau pasiilgdavo savo artimųjų, kurių jau buvo nemačiusi šešerius metus. Už Nijolės siunčiamus pinigus jos dukra su vyru pastatė naują namą, jį įrengė, sutvarkė ir jame specialiai močiutei paskyrė nemažą butuką su atskira virtuve bei vonia.
Nijolės slaugoma senutė sunkiai susirgo, per visą ilgą gyvenimą sąžiningai dirbusi jos širdis vis sunkiau varinėjo kraują, kol vieną naktį sustojo ir rytą atėjusi lietuvė suprato, kad jos paslaugų senajai jau nebereikia. Po laidotuvių Nijolė pranešė senutės šeimai, kad ji išvyksta į Lietuvą. Amerikiečiai nusiminė, nes buvo pamilę lietuvę, bet pridėję lauktuvių išlydėjo ją į oro uostą.
Nors prižiūrėti senutes Amerikoje ir nebuvo sunku, tačiau šis darbas paliko pėdsaką Nijolės gyvenime. Ją nuolat kamuoja depresija, prasidėjo įvairios ligos ir tikriausiai moteris dėl sveikatos problemų jau nebegalėtų dirbti tokio darbo. Nijolė sakė, kad Amerika jai patinka, nes tai nepaprastų galimybių šalis, bet būti nelegaliu emigrantu čia sunku. Negali bent trumpam aplankyti savo šeimos, kurios per tuos metus labai pasiilgsti. O jei nutari, jog šeima svarbiau už pelningą darbą, turi susitaikyti su tuo, kad tada Ameriką prarandi visam laikui. Nijolė vis dar puoselėja viltį, jog ji vėl kada nors atvažiuos į Ameriką, per tuos metus jai tapusia tokia artima, ir aplankys šeimą, kuri ją, nelegalią imigrantę, priėmė kaip savo šeimos narę.
Štai tokia paprasta nelegalios imigrantės Amerikoje istorija.
Dalia KAVALIAUSKIENĖ
