Nedaug kas tikėjosi, kad Pakistanas po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių prieš Jungtines Amerikos Valstijas taps viena pagrindinių kovos su tarptautiniu terorizmu teritorijų. Kai visos pasaulio bendrijos dėmesį keletą metų laikė prikaustęs George‘o Busho inicijuotas karas prieš Saddamo Husseino Iraką bei tarptautinės koalicijos veiksmai Afganistane, Pakistanui, po rugsėjo 11 d. išpuolių parėmusiam JAV paskelbtą kovą su tarptautiniu terorizmu ir taip tapusiam vienu svarbiausių JAV sąjungininkų regione, Pietų Azijoje atiteko logistikos centro ir tarptautinės koalicijos karių atspirties taško kovoje su Talibano kovotojais vaidmuo.
Po karo Irake svarbiausiu JAV vadovaujamos koalicijos kovos lauku tapo Afganistanas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad kovinė parengtis, milžiniškas gynybai skirtas biudžetas ir moderni technika leis JAV pajėgoms netrukdomai įvesti tvarką Afganistane. Deja, karinių ekspertų, pranašavusių greitą JAV karinę sėkmę Pietų Azijos regione, lūkesčiai nepasitvirtino. Galingiausiai pasaulio karinei jėgai teko taikytis su Talibano kovotojų primestomis žaidimo sąlygomis. Viena iš jų – nenuspėjama ir sunkiai kontroliuojama partizaninio karo taktika, „praturtinta“ pasikėsinimais, įkaitų grobimu ir į valstybingumo simbolius nutaikytais išpuoliais.
Praėjus aštuoneriems metams nuo konfrontacijos pradžios galima konstatuoti, kad Talibano kovotojai ne tik privertė atkreipti į save aukščiausių pasaulio politikų dėmesį. Tarptautinei bendrijai talibų veiksmai ir įtaka, kovų metu perimama iniciatyva kelia rūpestį jau ne vien Afganistane, bet ir kaimyniniame Pakistane.
Pakistano vyriausybė pagrįstai kaltinama dėl Talibano kovotojų įsitvirtinimo ir išaugusios įtakos pasienio su Afganistanu srityse. Prieš porą metų pradėtą intensyvų islamo ekstremistų įtakos plėtimą Pakistano šiaurės vakarų pasienio provincijoje bei Federacijai pavaldžiuose genčių kraštuose vainikavo 2009 m. vasario 28 d. su prezidento Asifo Zardari vyriausybe pasirašyta taikos sutartis. Mainais už nutrauktus karinius veiksmus Talibano kovotojams buvo leista provincijoje įvesti šariatą (islamo teisę). Deja, vyriausybės ketinimai pasiekti kompromisą ir taiką neramiame Pakistano regione sulaukė priešingų rezultatų. Talibano kovotojai dėl pasirašytos sutarties dar labiau sustiprino savo įtaką ir ėmė plėsti ją į gretimus Bunero ir Žemutinio Diro (Lower Dir) rajonus, kuriuose verbavo naujus kovotojus.
Pakistano vyriausybės sprendimas įteisinti Talibano kovotojų buvimą ir suteikti jiems juridinę autonomiją tarptautinėje arenoje sulaukė aštrios kritikos. Dar didesnis sąmyšis kilo suvokus, kad ekstremistai priartėjo maždaug per šimtą kilometrų iki sostinės Islamabado ir strategiškai svarbaus Karakorumo kelio, jungiančio Pakistaną su Kinija. Dėl itin kruvinų teroristinių išpuolių Pakistane tai tapo lašu, perpildžiusiu JAV vyriausybės kantrybės taurę. Remdamos kovą prieš islamo ekstremistus, JAV nuo 2001 m. Pakistano vyriausybei pervedė per 10 milijardų dolerių. Tačiau, nepaisant finansinės paramos ir pastaraisiais metais vis stiprėjančių raginimų panaudoti jėgą prieš Talibano kovotojus, didesnių pergalių taip ir nebuvo pasiekta.
Prastėjanti padėtis Pakistane ir tarptautinės koalicijos prestižo kritimas dėl neįveikiamų Talibano kovotojų nėra vienintelės priežastys, paskatinusios JAV daryti intensyvesnį spaudimą šios šalies valdžiai, kad ji plataus masto kariniais veiksmais perimtų prarastą iniciatyvą.
Didelį JAV ir tarptautinės bendrijos susirūpinimą kelia branduolinei Pakistano ginkluotei gresiantis pavojus. Baimintis yra dėl ko, nes Pakistano teritorijoje yra apie šimtą daugiau ar mažiau su branduoliniu ginklu susijusių bazių. Įkurtos siekiant apsiginti nuo ilgamečio priešo – Indijos, šiandien šios bazės tapo potencialiu islamo ekstremistų taikiniu. Pakistanas, oficialiais duomenimis, šio branduolinio arsenalo tinklo apsaugai yra paskyręs apie 10 tūkst. karių, tačiau tai atrodo menka paguoda JAV karinei vadovybei, kuriai nerimą kelia beveik nevaržoma Talibano kovotojų judėjimo laisvė Pakistane. Pavyzdžiui, balandžio pabaigoje ginkluoti Talibano kovotojai įsiveržė į šiaurės vakarų Pakistane esančią Bunero sritį, netoli nuo vienos urano sodrinimo gamyklos. (1)
Taigi, tampa suprantamas išskirtinis JAV prezidento Baracko Obamos dėmesys situacijai Pakistane. Balandžio mėnesį Pakistano prezidentas A. Zardari lankėsi Vašingtone ir derėjosi dėl JAV teikiamos finansinės paramos pratęsimo. B. Obamos administracija įsipareigojo per porą metų Pakistanui suteikti apie 2 milijardus JAV dolerių kovai su terorizmu, humanitarinei pagalbai ir ekonominei plėtrai remti. Dar apie 600 milijonų dolerių bus skirta karinėms išlaidoms. (2)
Balandžio 26 d. Pakistano kariuomenė ėmėsi stambaus masto karinių veiksmų prieš Talibano kovotojus Svato slėnyje.
Praėjus vos mėnesiui nuo intensyvių susirėmimų, Pakistano valdžia teigia, kad Svato slėnis Talibano kovotojams jau nebepriklauso. Anot Pakistano gynybos ministro Syedo Atharo Ali, karinė operacija Svato slėnyje yra „sėkminga ir beveik užbaigta“. Tačiau verta prisiminti, kad 2007 m. pabaigoje Svato slėnis taip pat oficialiai buvo laikomas beveik „išvalytu“ nuo Talibano kovotojų.
Vargu ar galutinė pergalė prieš Talibano kovotojus gali būti pasiekta per trumpą laiką. Pasibaigus intensyviems kariniams veiksmams, Talibano pasipriešinimui terpė vėl bus palanki. Jei kai kurios teritorijos sugrįžta į Pakistano valdžios rankas, tai dar nereiškia, kad Talibano įtaka susilpnėjo. Priešingai, stiprėjančios antiamerikietiškos taikių gyventojų nuotaikos, Pakistano pareigūnų korupcija, pasipiktinimas valdžia dėl nepasiruošimo kilus humanitarinei katastrofai karinės operacijos Svato slėnyje metu yra tik keletas priežasčių, liudijančių pakistaniečių nepasitenkinimą savo vyriausybe. Kyla klausimas, ar tokia beatodairiškai JAV direktyvoms paklūstanti Pakistano politika nenuves prie dar didesnio gyventojų radikalumo ir simpatijų Talibano kovotojams.
Aurimas Dunauskas
1 http://www.globalsecurity.org/wmd/world/pakistan/wah.htm
2 „Le Monde diplomatique“, 2009 m. gegužės mėn.
