• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Neslūgstant karui Ukrainoje daugėja žmonių istorijų, kurie pasakoja apie savo patirtis karo zonoje. Štai pirmą kartą Ukrainoje krentančias bombas organizacijos „Blue/Yellow“ savanorė Žemyna Bliumenzonaitė girdėjo dar prieš 8 metus. „Fronte baisiau, kai ten tylu ir tu nežinai, kas vyksta. Kai šaudo, bent žinai, iš kur tas garsas“,  pasakoja savanorė.

Neslūgstant karui Ukrainoje daugėja žmonių istorijų, kurie pasakoja apie savo patirtis karo zonoje. Štai pirmą kartą Ukrainoje krentančias bombas organizacijos „Blue/Yellow“ savanorė Žemyna Bliumenzonaitė girdėjo dar prieš 8 metus. „Fronte baisiau, kai ten tylu ir tu nežinai, kas vyksta. Kai šaudo, bent žinai, iš kur tas garsas“,  pasakoja savanorė.

REKLAMA

Tikriausiai mažai kam žinoma, bet nevyriausybinė organizacija „Blue/Yellow“ susikūrė dar po pirmųjų šūvių, nuaidėjusių Maidane. Laidoje „Pasikalbėkim“, žurnalistei Renatai Šakalytei pašnekovė pasakojo, kad nuo tų įvykių ji prisijungė prie organizacijos veiklos, norėdama suteikti realią pagalbą ukrainiečiams ir kuo labiau juos paremti.

„Nuo karo pradžios galvoje vien tik darbai. Nėra laiko liūdėti. Norisi viską suspėti ir kuo daugiau spėti padaryti, todėl net neturiu laiko į save įsileisti bent kažkokių liūdnų minčių. Kartais mane aplanko pyktis – tikriausiai daugelis ir Lietuvoje, ir Ukrainoje norėtų veikti kažką kito, nei galvoti apie karą ir gyventi jo realybėje“, – pasakoja pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Žemynos užduotis organizacijoje – megzti ir palaikyti ryšius su Ukrainos kariniais daliniais, padėti tiekti jiems būtiniausias medžiagas – vaistus, batus, uniformas kraujuojantiems ir t.t.

REKLAMA

Pasirodo, kad merginos močiutė – buvusi partizanų ryšininkė, o mama buvo netgi ragavusi tremtinio duonos. Todėl ji neslepia, kad visa jos šeima buvo vienaip ar kitaip nukentėjusi nuo Rusijos agresijos. Dabar ji sako suprantanti ukrainiečių ryžtą kovoti ir nepasiduoti. „Donbase mačiau labai liūdnus vaizdus. Tie žmonės nepasiduos ir padarys viską, kad apgintų savo žemę“, – sako ji.

Prisiminė pirmuosius šūvius

Žemyna sako, kad nuo pat pirmųjų šūvių Donbase, kurie buvo paleisti dar prieš 8-erius metus, ukrainiečių kariai jautė savotišką palengvėjimą, kad pagaliau gali aktyviai atsakyti į rusų agresiją.

REKLAMA
REKLAMA

„Bendraudama su kariais matau, kad jie džiaugiasi, nes gali konfrontuoti su rusais ir atsakyti. Nes iki to laiko buvo labai sunku judėti į priekį – trukdė įvairūs Minsko susitarimai, politiniai niuansai. Dabar kelias laisvas ir rankos atrištos. Daugelis žmonių 8 metus kaupė pyktį ir dabar jaučia tokį kovingumą ir dėl to yra džiaugsmo, kad pagaliau mes galime kažką daryti. Su jais labai trumpai susirašome, ar kažko reikia. Bet visi labai kovingai ir entuziastingai nusiteikę“, – apie karių nuotaikas pasakoja Žemyna.

Anot jos, įvykiai po Euromaidano labai išvargino ukrainiečių karius, o vangus aplinkinių valstybių atsakas tik gilino neviltį, kad Ukraina yra pamiršta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Dažnai tie patys kariai jausdavo, kad yra pamiršti pasaulio, ar kad niekam neįdomu. Bet kai čia kažkokie lietuviai atvažiuoja, paremia ir kartu kovoja jiems būdavo labai svarbu. O dabar tai dar labiau juos paskatina, nes jie žino, kad turi užnugarį. Tie žmonės tikrai nepasiduos“, – šypsosi ji.

Pirmą kartą 2015-aisiais apsilankiusi Donbase, važiuodama per Kijevą ji pamatė didžiulį kontrastą, kuris labai šokiravo. Ne dėl išvažiavimo į karo nusiaubtą teritoriją, o pavojų signalus nustelbiančio sostinės šurmulio.

„Kijevo viešbutyje pradėjau praustis ir visas vanduo buvo tiesiog juodas. Mūsų automobilis buvo pusiau sulūžęs ir išmetamosios dujos nuolat ėjo į saloną, tad visi tie suodžiai nusėdo ant kūno, plaukų. Aš ploviau juos ir vien juoda, juoda, juoda. Atrodė, kad ploviau visą Donbasą nuo savęs.

REKLAMA

Tada išėjau pasivaikščioti po Kijevą ir mane ištiko šokas: buvo 2015 metai, dar viskas ant bangos, ne taip kaip dabar, bet aš mačiau daug jaunų žmonių, savo amžiaus vaikinų, merginų, jie visi džiaugiasi, laimingi restoranuose, baruose. Tada eidama gatve galvojau, kodėl jie patys nieko nedaro – juk čia jų valstybė“, – mintimis dalijasi mergina.

Baisu, kai tylu ir nežinai, kas yra priešas

Žemyna prisiminė, kad nuvažiavusi į karo zoną nuvežti kariams būtinų medžiagų ją apėmė baimė. Baimė, nes niekada nežinai, kas gali įvykti ir su kuo gali susidurti.

„Pasitaikydavo visokiausių situacijų. Tačiau fronte baisiau, kai ten tylu ir tu nežinai, kas vyksta. Kai šaudo, bent žinai, iš kur tas garsas. Kai buvau Donbaso karo zonoje, jausdavausi saugiau, nes žinodavau, kur yra draugas, o kur priešas. Vakaruose jausdavausi mažiau saugi, nes nebūdavo aišku. Matydavau liūdnus vaizdus – nors ir iki karo tai buvo pramoninis regionas, jis buvo gan apleistas. Atrodydavo, kad grįžai atgal į praeitį“, – prisiminimais dalijasi ji.

REKLAMA

„Kai 2015-aisiais lankiausi Mariupolyje, pastebėjau, kad tai labai rusiškas miestas. Daugeliui žmonių net nerūpėjo, kas valdys jų šalį. Jiems buvo svarbu, ar jiems mokės pensiją. Tačiau tai nenuostabu, nes visada buvo ir bus tokių žmonių. Ten ukrainiečių kalba net nefigūruodavo, visi kalbėdavo rusiškai“, – priduria Žemyna.

Tačiau Žemyna sako, kad prasidėjus plataus masto karui situacija pasikeitė. Jos manymu, dabartinė situacija rodo, kad ukrainiečiai žymiai kovingesni ir nori susigrąžinti tai, kas iš jų buvo atimta.

„Nemanau, kad šis konfliktas užsišaldys, kaip kad buvo su Luhansku ar Donecku. Ukrainiečiai per savo derybas labai aiškiai parodė, kad jie nepriims jokių sąlygų nenorės atiduoti jokių teritorijų. Labai tikiuosi, kad susidariusi situacija leis jiems netgi atsiimti prarastas teritorijas, nes tam yra sąlygos.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išsklaidė abejones

Per savaitę organizacijai „Blue/Yellow“ surinkus penkiaženklę aukų sumą mergina sako besidžiaugianti, kad žmonės pagaliau suprato, kad reikia aktyviai imtis veiksmų. Vis dėlto ji gailisi, kad tai nebuvo daroma jau anksčiau.

„Žmonės labai aukoja ir būna net parašo, kad pirktume greičiau. Jau aišku, kad Rusija yra priešas ir kad reikia daryti viską, kad Rusiją nugalabytume. Žmonės pagaliau suprato, kad tai yra grėsmė, kad turime dėl to kažką daryti, nes tai arti mūsų. Lietuva buvo aktyviausia ir mes visada sakydavome, kad reikia kažką daryti. Smagu, kad pagaliau kažkas keičiasi. Bet šiek tiek gaila, kad anksčiau nieko daug nedarėme“, – apgailestauja ji.

REKLAMA

Vis dėlto netgi daugeliui kalbant apie paramą Ukrainai, kurią teikia organizacija „Blue/Yellow“, visuomenėje dar likę skepsio, kad pinigai nukeliauja ne ten, kur turėtų. Tačiau savanorė patikina, kad pinigai skiriami prekėms, kurios nedelsiant gabenamos kariams.

„Iš tikrųjų to nepasitikėjimo bando skleisti Rusijos troliai, skleisdami nepasitikėjimą ir dezinformaciją. Kai rašai informaciją facebooke, kai rašai „maždaug“, atsiranda skeptikų, kurie sako, kad nepasitiki. Bet reikia suprasti, kad mes gan savanoriška organizacija ir dabar kreipiame dėmesį į tai, kad reikia kuo greičiau pagalbą suteikti nei kuo greičiau popierius užpildyti, bet galiu patikinti, kad pinigai nueina ten, kur reikia“, – tikina pašnekovė.

Taip pat Žemyna siunčia žinutę visiems, norintiems padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms: „Tai ne tik Ukrainos reikalas. Mes kartu su ukrainiečiais giname ir save. Labai svarbu juos palaikyti ir prisidėti visaip, kaip tik galime. Labai svarbu ir toliau išlaikyti tą tempą ir tokią paramą, kad ji nenuslūgtų. Turime palaikyti tokį spaudimą Rusijai iki kol viskas pasibaigs mūsų naudai. Tai ir toliau turėtų likti svarbiausias dalykas visų mūsų galvose.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų