„Pacientas man pasiūlė pinigų – nežinojau, kur dėtis“: medikų situacijos, apie kurias nekalbama garsiai

„Visų pirma tai pastato į nepatogią padėtį. Iš karto iškyla nemalonūs jausmai ir net menkavertiškumas profesine prasme. Kyla klausimas – ar taip manimi nepasitiki, kad blogai kažką padarysiu?“ – atvirai sako ji.

Pasak Erikos, tokiose situacijose nejaukumą jaučia ne tik medikas, bet ir pats pacientas. Nors ketinimas gali būti geranoriškas, jis dažnai sukuria įtampą, kurios iš viso nereikėtų.

„Man atrodo, kad abu jaučiasi nejaukiai – ir tas, kuris duoda, ir tas, kuriam duoda. Kad išvengtume tų visų nepatogumų, geriausia – neduoti ir nesudaryti situacijų, kuriose kyšio davimas atrodytų reikalingas“, – pabrėžia ji.

Kai „padėka“ tampa spaudimu

Tokios situacijos dažnai nutinka netikėtai: pacientas palieka pinigus ant stalo, įdeda juos į dokumentus ar tiesiog ištiesia vokelį išeidamas. Medikas turi reaguoti čia ir dabar – ir dažniausiai be jokio pasiruošimo. Pasak E. Jasukaitienės, svarbiausia tokiose situacijose – išlikti ramiam ir aiškiai komunikuoti.

„Turbūt svarbiausia – nesivelti į konfliktą, o viską maloniai paaiškinti pacientui. Dažniausiai jie tai supranta ir pasiima savo vokelius ar dovanas. Reikėtų pasakyti, kad paslauga ir taip bus suteikiama – ji nebus nei geresnė, nei blogesnė nepriklausomai nuo vokelio“, – sako ji.

E. Jasukaitienė taip pat pabrėžia, kad aiškiai išsakytas neigiamas požiūris į kyšių davimą dažnai išsklaido pacientų abejones. „Kai pasakai: man garbė jus gydyti ar slaugyti, tada išsisklaido rūkas ir nebelieka klausimų, kad reikia kažkaip papildomai atsilyginti“, – dalijasi ji.

Vis dėlto ne visos situacijos būna tokios paprastos. Kartais pacientai ar jų artimieji gali reaguoti jautriai – įsižeisti ar net bandyti spausti. Tokiais atvejais, anot pašnekovės, svarbiausia – aiškios ribos. „Kuo aiškiau komunikuoti. Pasakyti, kad mane pastatote į nepatogią padėtį. Komunikacija yra geriausias metodas“, – pabrėžia ji.

Asmeninė istorija: „Tada jūs perduokit kolegei“

Kad tokios situacijos nėra tik teorinės, rodo ir pačios specialistės patirtis. Ji prisimena vieną epizodą iš savo darbo pradžios intensyvios terapijos skyriuje.

„Tada dar dirbau intensyvios terapijos skyriuje, o ten pacientų lankymas buvo labai ribotas. Atėjo artimasis vakare lankyti paciento ir klausė, ar aš pasiliksiu nakčiai. Sakiau – ne, ateis kolegė. Tada jis man davė pinigų ir sakė, kad juos perduočiau kolegei, kuri slaugys naktį“, – pasakoja ji.

Tuo metu jauna slaugytoja pasijuto sutrikusi, tačiau vis dėlto nusprendė aiškiai pasakyti savo poziciją. „Sustabdžiau tą žmogų ir paaiškinau, kad mūsų skyrius to netoleruoja, kad pacientą stebime tiek dieną, tiek naktį. Mane nustebino pats mąstymas – lyg naktį reikėtų „primokėti“, kad kažkas dirbtų“, – prisimena ji.

Tokios situacijos atskleidžia ne tik įpročius ar baimes, bet ir gilesnę problemą – nepasitikėjimą sistema ar klaidingą įsitikinimą, kad geresnė priežiūra turi kainą.

Tačiau, kaip pabrėžia E. Jasukaitienė, sveikatos priežiūros specialistai renkasi šį darbą sąmoningai ir nori jį dirbti oriai.

„Tie atlygio pasiūlymai iš tikrųjų žemina mūsų pasirinkimą dirbti šioje profesijoje“, – sako ji. Todėl svarbiau – ne duoti, o tiesiog pasitikėti.

Aiškios taisyklės ir nulinė tolerancija: kur link juda sistema?

Nors kyšininkavimas vis dar pasitaiko, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kad jo apskritai nebekiltų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pabrėžia, kad kyšininkavimas sveikatos priežiūroje nėra nei „padėka“, nei norma – tai ilgai formavęsis, bet keistinas elgesio modelis.

Pasak sveikatos apsaugos viceministro Daniel Naumovo, labai svarbu aiškiai suprasti, kaip tokiose situacijose turėtų elgtis tiek medikai, tiek pacientai.

„Pirmiausia labai paprastai – reikia aiškiai pasakyti „ne“. Ką reiškia aiškiai? Tai be šypsenos, be dviprasmybių, be tokių „gal kitą kartą“ ir panašių pasakymų. Taisyklės įpareigoja netoleruoti tokių situacijų, paaiškinti, kad tai neteisėta, o prireikus informuoti atsakingus asmenis ar net teisėsaugą. Reikia suprasti, kad tai nėra mandagumo klausimas – tai profesinės etikos ir įstatymų laikymasis“, – sako jis.

Vis dėlto vien aiškių taisyklių neužtenka – svarbus ir platesnis požiūrio pokytis. Kol visuomenėje išlieka tylus įsitikinimas, kad „taip veikia sistema“, tol tokios situacijos kartosis.

„Mes norime turėti kuo mažiau tokių pilkųjų zonų. Kol egzistuoja toks tylus susitarimas, kad visi suprantame, kaip tai veikia, tol problema yra gyva“, – pabrėžia D. Naumovas.

Todėl, pasak jo, būtina stiprinti pacientų švietimą ir aiškiai komunikuoti, kaip iš tiesų veikia sistema.

„Reikia dar aktyviau viešinti informaciją, kad paslaugos teikiamos be papildomų mokėjimų, o jei jos yra mokamos – kaip jos apmokamos ir kokia tvarka galioja. Taip pat svarbu užtikrinti, kad gydymo įstaigose būtų aiškiai matoma informacija apie elgesį tokiose situacijose“, – teigia viceministras.

Ne mažiau svarbus ir pačių medikų pasirengimas – jie turi jaustis užtikrintai reaguodami į tokias situacijas, o prireikus turėti aiškius kanalus, kur kreiptis. „Jeigu trumpai – reikia daugiau aiškumo, viešumo ir nulio tolerancijos tiek iš gydytojų, tiek iš pacientų pusės“, – apibendrina jis.

Pasak D. Naumovo, svarbų vaidmenį gali atlikti ir patys pacientai – ne tik savo sprendimais, bet ir tarpusavio įtaka. „Kiekvienas žmogus yra tam tikras edukatorius. Mes dalinamės patarimais, tačiau ne visi jie yra teisingi. Šiandien gyvename jau kituose normos standartuose“, – sako jis.

Anot viceministro, tokia praktika vis labiau tampa praeities dalimi, tačiau jos atsisakymas priklauso nuo visų – tiek medikų, tiek pacientų pasirinkimų. Tai nėra vien tik taisyklių ar kontrolės klausimas – tai ir kultūrinis pokytis, susijęs su pasitikėjimu, sąžiningumu ir požiūriu į pačią sveikatos sistemą. Kiekvienas sprendimas neduoti, kiekvienas aiškus „ne“ ir kiekvienas atviras pokalbis apie tai, kaip iš tiesų veikia gydymas, prisideda prie aplinkos, kurioje nebelieka vietos dviprasmybėms. Ilgainiui būtent tokie pasirinkimai kuria sistemą, kurioje pacientas nebejaučia poreikio „užsitikrinti“ dėmesio, o medikas gali dirbti be papildomo spaudimo ar abejonių dėl savo profesionalumo.

Straipsnis finansuojamas Sveikatos apsaugos ministerijos.