Neduodu kyšio

Apie skaidrumą sveikatos sistemoje dažniausiai kalbama kaip apie institucijų atsakomybę – taisykles, kontrolę ar pokyčius iš viršaus. Tačiau realybėje šį procesą formuoja netik gydymo įstaigos ar medikai, bet ir patys pacientai. Net ir kasdieniai, iš pirmo žvilgsnio nedideli pasirinkimai, gali turėti didelę įtaką tam, kokia kultūra vyrauja medicinoje. Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovė, doc. dr.

Vis dar pasitaiko atvejų, kai pacientai, norėdami, jų manymu, greitesnės ar kokybiškesnės pagalbos, į konsultaciją pas gydytoją atsineša vokelį su pinigais. Nors tokia praktika dažnai siejama su praeitimi, realybėje ji dar nėra visiškai išnykusi. Todėl vis dažniau pasigirsta istorijų, kurios parodo, kad tokie sprendimai ne tik nepadeda, bet ir gali pabloginti savijautą.

Mintis „gal geriau duoti, kad būtų ramiau“ daugeliui pacientų kyla beveik automatiškai – net ir tada, kai jie supranta, kad to daryti nereikia. Tai ne visada sąmoningas sprendimas – dažniau vidinis impulsas, susijęs su noru jaustis saugiau ir išvengti galimų rizikų. Tačiau iš kur jis atsiranda ir kodėl vis dar išlieka? Šis vidinis dialogas dažnai įvyksta labai greitai – vos per kelias sekundes.

Sveikatos problemos retai palieka vietos šaltam protui. Net ir paprastas vizitas pas gydytoją daugeliui sukelia įtampą, o rimtesnės diagnozės akivaizdoje emocijos gali visiškai užgožti racionalų mąstymą. Būtent todėl gydymo situacijose žmonės neretai priima sprendimus, kurių vėliau patys negali iki galo paaiškinti. Šis reiškinys atsispindi ir platesniame kontekste.

Sveikatos sistemoje vis dar gyvas tylus, bet gajus įsitikinimas: jei „duosi“, būsi saugesnis, gausi daugiau dėmesio, gal net geresnį gydymą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip rūpinimasis savimi, tačiau psichologiniu požiūriu tai dažnai yra visai kas kita – bandymas susitvarkyti su vidiniais jausmais, o ne realus būdas pagerinti situaciją. Būtent sveikatos kontekste šis mąstymas sustiprėja – čia susiduriame su nežinomybe, laukimu ir nerimu dėl savo ar artimųjų būklės.

Nors apie kyšių netoleravimą sveikatos sistemoje kalbama dažnai, kai kuriems žmonėms ši situacija viduje išlieka sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Logiškai suprantame, kad papildomai atsilyginti gydytojui nereikia ir kad tai laikoma netinkamu sprendimu, tačiau emocijos kartais sako kitaip. Būtent šis skirtumas tarp racionalaus suvokimo ir vidinio jausmo neretai ir sukuria įtampą – žmogus tarsi žino, kaip „reikėtų“, bet jaučia visai ką kita.

Apie kyšius medicinoje dažniausiai kalbama iš pacientų pusės – kodėl žmonės duoda ir ko tikisi. Tačiau gerokai rečiau girdime, kaip tokias situacijas išgyvena patys medikai. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Erika Jasukaitienė sako, kad kyšių davimas dažnai sukelia ne padėkos jausmą, o nemalonų vidinį konfliktą. „Visų pirma tai pastato į nepatogią padėtį. Iš karto iškyla nemalonūs jausmai ir net menkavertiškumas profesine prasme.

Daugeliui pacientų vis dar atrodo savaime suprantama: jei nori gauti daugiau dėmesio, turi „kažką palikti“. Tai gali būti vokelis, dovana ar simbolinė padėka.

Apie kyšius sveikatos sistemoje dažniausiai kalbama iš pacientų pusės – kad būtent jie siūlo ar duoda neoficialius atlygius, siekdami greičiau gauti paslaugas. Tačiau kur kas rečiau garsiai įvardijama kita pusė: situacijos, kai pats pacientas pajunta spaudimą ar užuominas, kad papildomas atlygis yra laukiamas. Tokie atvejai ypač sudėtingi, nes dažniausiai nutinka pažeidžiamiausiu metu – kai žmogus susiduria su sveikatos problemomis, jaučia nerimą ir nori kuo greičiau gauti aiškius atsakymus.