REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Flamandų kompozitorių, prodiuserį, leidėją Patricką De Clercką jau keleri metai galima vadinti dažnu svečiu Vilniuje. Vienas iš jo kelionių tikslų – naujienų paieška savo muzikos leidyklai „Megadisc Classics“. Tokios žvalgybos trofėjus kol kas vienas – kompozitorius Rytis Mažulis.

REKLAMA
REKLAMA

„Megadisc Classics“ ką tik išleido antrą lietuvių kompozitoriaus plokštelę „Twittening mashine“. (Plokštelė tik šiomis dienomis bus pradėta platinti, tad nuorodos leidyklos kataloge dar nėra, o čia (http://www.megadisc.be/test/detail_form.php?ref=7810) galima susipažinti su pirmąja Belgijoje išleista R. Mažulio plokštele „Cum Essem Parvulus“.)

REKLAMA

„Omni.lt“ su P. De Clercku kalbasi apie šiuolaikinę muziką, leidybą, koncertų organizavimą ir gyvenimą.

Kaip vertini pirmąją Ryčio Mažulio plokštelę? Verslo požiūriu?

Aš, kaip verslininkas, šia plokštele jau esu patenkintas, o visišką satisfakciją gausiu po dvejų metų. Per metus nupirko 300 „Cum Essem Parvulus“ egzempliorių.

Tai daug?

Tokios pat stilistikos flamandų kompozitoriaus plokštelių per metus nupirktų daugiausiai 100 egzempliorių. Pastebėjau keistą šiuolaikinės muzikos pardavimo fenomeną – tarkim, formulė „Lietuvių kompozitorius + flamandų leidėjas“ veikia puikiai, o formulė „Flamandų kompozitorius + flamandų leidėjas“ beveik niekada neveikia. Manau, kad ši formulė galioja ir Lietuvai, ir kitoms mažesnėms šalims.

REKLAMA
REKLAMA

Ryčio Mažulio, kaip ir kitų „Megadisc Classics“ leidžiamų kompozitorių, muzika nėra šiuolaikinis „popsas“ kaip Arvo Partas ar Gija Kančelis. Ar šiai produkcijai reikia ieškoti ypatingesnių rinkodaros veiksmų?

Žinoma, tokios muzikos platinimas reikalauja daugiau išmonės. Visų pirma reikia atsižvelgti į šalies specifiką. Štai Portugalijoje turiu pardavėją, kuris su savo pirkėjais dirba asmeniškai. Jis pažįsta jų skonį ir puikiai žino, ką parduoda. Todėl jis gali minimalistinės muzikos mėgėjui tiesiog liepti – „štai šitą plokštelę reikia pirkti“. Kadangi pardavėju pasitikima, prekyba juda. O Prancūzijoje viskas vyksta gerokai formaliau: ten reikia organizuoti perklausą radijuje, publikuoti recenzijas spaudoje ir, kai susikaupia viešųjų ryšių „kritinė masė“, plokštelę pradeda pirkti. Kiekviena šalis ar miestas turi savo specifiką – Niujorke prekyba kitokia nei likusioje Amerikoje...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Na, Lietuvoje situacija panaši – daugiausiai lietuvių kompozitorių muzikos parduodama užsienyje. O kaip prasidėjo tavo darbas su Baltijos šalių ir Rusijos kompozitoriais?

Iš nuobodulio. Į šiuos kraštus patekau kaip kompozitorius. 1990 metais jau buvau labai turtingas – kūriau muziką Italijos aukštosios mados modelių namams. Pagal ją modeliai vaikščiodavo ant podiumo. Buvau beveik šio žanro monopolistas... Dėl psichologinio bado pradėjau dirbti teatrams ir kartą rusų teatro režisierius Anatolijus Vasiljevas pasiūlė sukurti muziką F. Dostojevskio „Demonams“ (Tagankos teatre). Nuvažiavau į Rusiją ir ten pasijutau laisvas – turėjau pinigų, bet nieko negalėjau nusipirkti – nieko nebuvo. Gatvėje nusipirkau kompozitorės Galinos Ustvolskajos partitūrą – šitaip gimė „Megadisc Classics“.

REKLAMA

Tuo metu pirkdavai ne tik partitūras gatvėje, bet ir viliodavai svetimas žmonas (P. De Clerck žmona dailininkė Olga Gorochova (http://users.telenet.be/domgorokhov/pages/30_og.html) buvo ištekėjusi už žinomo Rusijos muzikanto, grupės „Zvuki Mu“ lyderio Piotro Mamonovo)?

Ne, Olga tuomet jau nebuvo Mamonovo žmona – ji gyveno Los Andžele, o man teko ją „atmušti“ nuo belgų oligarcho (juokiasi). Bet Rusijoje aš ne vien tik partitūras pirkau. Pradėjau leisti plokšteles, organizuoti koncertus, net suradau papildomą mano pomėgiu tapusį verslą – prekiavau nuostabiomis šiuolaikinėmis ikonomis (http://users.telenet.be/domgorokhov/pages/41_icons.html), bet dabar vėl likau vien tik su muzika. Prieš kelerius metus atrodė, kad Rusijoje viskas gerėja – mažėja chaoso, bet dabar atvira korupcija žlugdo bet kokį legalų verslą.

REKLAMA

Galų gale viskas pavirto gėriu – beorganizuodamas koncertus tapai vienos populiariausių Gente salių „Handelsbeurs“ meno vadovu.

„Handelsbeurs“ (http://www.handelsbeurs.be) koncertų salė – buvęs biržos pastatas. Populiarumas atėjo naudojant kitokį rinkodaros formatą. Esu įsitikinęs, kad klasikinė ir šiuolaikinė akademinė muzika yra tokia pat įdomi, kaip ir roko muzika, jei ją parduodi kaip roką ar popmuziką. Tai turi būti agresyvi rinkodara. Jei paskelbsiu, kad vakare bus grojami 8 flamandų kompozitorių kūriniai, publikos nebus. Tradiciniai filharmoniniai koncertai jaunimą atstumia. Bet jei salės scena įspūdingai apšviesta, groja puikūs atlikėjai, kuriuos reklamuoja įžūlūs plakatai, o programoje – šalia tų flamandų kompozitorių, yra ir populiarios klasikos – publika veržiasi. Svarbiausia, profesionalumas ir stilius. Mūsų salė iš mecenatų tegauna 38 proc. biudžeto, visa kita užsidirbame. Koncertinei organizacijai, kur vyksta tik šiuolaikinės ir klasikinės muzikos koncertai, tai labai geras rodiklis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi toks koncertas, koks vakar (spalio 20 d. Lietuvos kamerinis orkestras atliko Felikso Bajoro, Vytauto Germanavičiaus, Dianos Čemerytės, Claude‘o Vivier, Kaija Saariaho kūrinius) buvo „Gaidos“ festivalyje, jūsų salei nebūtų tinkamas. Tą patį ketvirtadienį Vilniuje grojo ir Vladimiro Spivakovo „Maskvos virtuozai“. Jei įsivaizduotume tokią situaciją „Handelsbeurs“ kontekste – „Maskvos virtuozų“ ir „Gaidos“ junginys būtų idealus?

Jokiais būdais! Mano renginių koncepcija pagrįsta stilingumu, profesionalumu ir kokybe. V. Spivakovas yra muzikos prostitutė. Man atrodo, kad jis nemėgsta muzikos. Rusijos valdininkai pasirinko jį kaip Rusijos atlikėjų eksporto šabloną, bet jei „Maskvos virtuozai“ ir patenka retkarčiais į kurį nors prestižinį festivalį, visuomet aišku, kad viską – honorarus, kelionę – sumokėjo Rusijos kultūros ministerija. Vakarykščiame „Gaidos“ koncerte, jei tokį rengčiau „Handelsbeurs salėje, šiek tiek pakeisčiau programą – pagal temą rasčiau tinkamą Bacho kūrinį, sudramatizuočiau apšvietimą – kad koncertas neprimintų XIX amžiaus.

Šiuolaikinė lietuvių muziką tokiems renginiams tinka idealiai – aš joje girdžiu įstabią ir švarią liniją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu ją išgirs ir Gento salės klausytojai.

Kalbėjosi Ernestas Parulskis ([email protected])

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų