Aliaksandras Lukašenka dar prieš Rusijos puolimą 2022-ųjų vasario 24-ąją pradėjo formuoti „ekspertinę nuomonę“ pareikšdamas, kad Ukraina karo atveju neatsilaikytų ir savaitės. Tų metų vasario 5-ąją, likus beveik trims savaitėms iki puolimo pradžios, diktatorius pareiškė, kad galimas karas tarp Ukrainos ir Rusijos su jos sąjungininkėmis iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) „tęstųsi daugiausiai tris-keturias dienas“.
„Ten nebus kam prieš mus kariauti“, – cituojamas A. Lukašenko portale „Zerkalo“.
2022-ųjų kovą, jau prasidėjus Rusijos puolimui, A. Lukašenka interviu Japonijos televizijai TBS pateikė dar vieną prognozę apie karo pabaigos prognozę – ne tokią konkrečią, tačiau ne mažiau kategorišką: „Aš esu tikras, kad artimiausiu metu šis konfliktas, Rusijos operacija, baigsis taika“.
Savaime suprantama, kad „taiką“ jis numatė tik kaip sutarties tarp Rusijos ir Ukrainos pasirašymą Kremliaus sąlygomis ir Kyjivo kapituliaciją. Savo teiginių jis nepagrindė.
Vėlesni įvykiai parodė, kad abi šios prognozės buvo toli nuo realybės. Karas tęsiasi jau daugiau nei metus, o Ukraina atmetė Rusijos siūlomas sąlygas, apie kapituliaciją taip pat nėra kalbų.
Karo eigoje A. Lukašenka suprato, kad greitos pergalės tikėtis neverta ir jau 2022-ųjų birželį pakeitė toną – pareiškė, kad „niekas nežino, kuo ten baigsis ir kaip vystysis situacija“.
Tiesa, kaip pažymima „Zerkalo“ ilgai toks susivokimas netruko – jau rugsėjo 1-ąją A. Lukašenka ir vėl pareiškė, kad „jau netrukus viskas išsispręs“ ir pažadėjo pranešti, kai jau bus aišku viskas. Nuo to laiko praėjo jau beveik pusmetis.
Naujausią savo viziją jis pateikė kovo 31-ąją, savo kreipimosi į parlamentą metu. Baltarusijos diktatoriaus teigimu, Ukrainos ruošiamas kontrpuolimas „pasmerktas žlugti“.
„Galiu jau šiandien tai pasakyti, kad joks kontrpuolimas sėkme nesibaigs“, – pareiškė A. Lukašenka.
Saugumiečių svajonės apie „nenugalimą Rusijos kariuomenę“
Ne mažiau aktyviai greitos Rusijos pergalės idėją palaikė ir Baltarusijos vidaus reikalų ministras Nikolajus Karpenkovas – emocingoje kalboje 2022-ųjų kovą per vieną iš valstybinių televizijų, jis aiškino, kad „rusų pergalė jau ne už kalnų“.
„Kas nežino, kad sovietų kariuomenė, o sovietų kariuomenės paveldėtoja yra rusų kariuomenė, kad ji yra nenugalima? Ji nenugalima. Ir visi tie svarstymai: mes ten tą, mes ten aną. To iš esmės negali būti. Rusijos kariuomenė – nenugalima. O mes sąjungininkai, ir mūsų kariuomenė, kartu su Rusijos, – ji nenugalima. Tačiau su tais niekšais, kurie ten yra, su tokiais kariauja artilerija, su tokiais kariauja karinė strategija, aviacija ir viska kita. Aš manau, kad artimiausiu metu jo arba neliks visiškai (ir jo aplinkos), arba jie rimtai peržiūrės savo va tuos vidinius įsitikinimus. Tačiau tai, kad pergalė neišvengiama, kad ji arti, abejonių jokių neturiu“, – kalbėdamas apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos agresijai aiškino jis.
„Zerkalo“ pažymima, kad šis baltarusių buvusio kagėbisto įsitikinimas gerai simbolizuoja daugumos rusų klaidingą įsitikinimą dėl Rusijos kariuomenės „nenugalimumo“ – tiek Rusijos, tiek Rusijos, tiek ir Sovietų Sąjungos kariuomenės yra patyrusios ne tik daugybę mūšių, bet ir krūvą karų.
Net ir šio karo metu Ukrainos kariuomenė kelissyk perėjo į kontrpuolimą ir sugebėjo atsiimti didelę okupuotos teritorijos dalį.
Tuo metu Baltarusijos KGB vadas Ivanas Tertelis 2022-ųjų spalį žadėjo, kad nuo lapkričio iki 2023-ųjų vasario kare nusimato „lūžio momentas“. Tuo metu Rusija, anot jo, turėjo „atlikti kokybišką mobilizaciją“ ir užtikrinti savo dalinių aprūpinimą techninėmis priemonėmis ir naujausia ginkluote.
Per tuos keturis I. Tertelio minimus mėnesius fronte iš esmės niekas nepasikeitė, nenutiko niekas, ką būtų galima pavadinti „lūžio momentu“.
Maža to, apie Rusijos kariuomenės aprūpinimą „naujausios ginkluotės pavyzdžiai“ kalbėti taip pat neverta – į frontą siunčiami „iškonservuoti“ sovietiniai tankai T-54. Pirmieji jų modeliai buvo sukurti dar Antrojo pasaulinio karo metais.
