Pasak L. Mikalausko, renkantis gyvenamąją vietą svarbiausia yra ne pats namas, sklypas, o gera, draugiška ir viena kitiems padedanti kaimynystė.
„Pirma Kalėdų diena ir Kūčių vakaras būna skirtas tėvams, o 26 dieną, jei neturime koncerto, šįsyk atsiprašysiu Egidijaus ir neužsuksiu, nes turiu koncertą, visą laiką susibėgdvome arba pas Egidijų, arba pas mus. Taip pat visą laiką stengiamės tarpušvenčiu surasti tą dieną, kad būtų galima pabūti kartu su kaimynais. Ne tik su Egidijaus, bet esame kokios keturios šeimos, kurios labai puikiai bendraujame. Kaimynystė yra svarbiausia gyvenime, jeigu norite kur nors įsikurti“, – teigė L. Mikalauskas.
Geri bičiuliai neslepia, jog vasarą dalinasi bendra žoliapjove, o žiemą nepatingi vienas kitam nukasti sniego.
„Jis man sako, nukasiu aš tau taką. Tai jis taip nukasė tą taką, kad penkias minutes ėjau tą 50 metrų“, – juokėsi L. Mikalauskas, kuris prisiminė kaimyno jam iškrėstą pokštą ir kieme netikėtai atsiradusį sniego labirintą.
Kalbindama pašnekovus Renata Šakalytė domėjosi, ar būna tokių dienų, kai šių gerų draugų ir kolegų santykius perbėga juoda katė ir jie bent trumpam susipyksta.
„Labiausiai tai jo katinai nervina, ką nors vis tiek pridaro, ateina visą laiką pas mus. Kai jie išvažiuoja ir nėra namie, jie pas mus lenda į namus, suprantate...“, – vienintelę pastabą kaimynui turėjo E. Bavikinas.
Jis neslėpė, kad kartais šeimyniniai santykiai būna tokie artimi, kad net Liudo vaikus jau palaiko savais.
„Aš turiu tris dukras, grįžtu jau keturios pas mane, skaičiuoju ir nesuprantu... Pasirodo, viena Liudo. Tai mes taip gyvename, žodžiu... Žmonoms dabar skambinome, jos laukia mūsų dviese, tik nežinau, kuri pas kurią, ir tikiuosi laukia mūsų su vakariene šilta“, – šypsojosi E. Bavikinas.
Visą L. Mikalausko ir E. Bavikino pokalbį žiūrėkite straipsnio viršuje.
Visą Šv. Kūčių vakarą su kunigu R. Doveika žiūrėkite čia:
