„Opel“ inžinieriai „Speedster“ atsuko kiekvieną varžtelį ir paliko tik važiuoklę. Ant jos „Opel“ specialistai uždėjo iš anglies pluošto pagamintą kėbulą, kuris ne iš tolo nepriminė nei „Elise“, nei „Speedster“. Apvalesnės ir nuožulnesnės kėbulo linijos bylojo, jog „Opel“ nori sukurti automobilį, kuris turėtų nepriekaištingą vėjo pasipriešinimo koeficientą.
Galutinis rezultatas buvo įspūdingas. „Eco Speedster“ svėrė vos 600 kilogramų ir turėjo 0.20 vėjo pasipriešinimo koeficientą. Tuo tarpu 2.2 litro benzininį variklį pakeitė mažytis 1.3 litro turbo-dyzelinis agregatas. Mažasis variklis išvystė vos 112 arklio galių, tačiau dėl labai mažo svorio ir puikios aerodinamikos, automobilis galėjo pasiekti 250 km/val. maksimalų greitį, iki 100 km/val. įsibėgėdavo per 8.8 sekundės, o 100 kilometrų dyzelinis variklis suvartodavo vos 2.5 litro dyzelino.
Kaip ir daugelis „Opel“ koncepcinių automobilių, taip ir „Eco Speedster“ buvo pilnai funkcionuojantis automobilis. Norėdami parodyti, jog „Eco Speedster“ nėra tik gražus žaisliukas tinkamas parodoms, automobilį išsiuntė į 24 valandų maratoną, kurio metu „Opel“ pagerino keletą rekordų. Per 24 valandas „Opel Eco Speedster“ pasiekė 226 km/val. vidutinį greitį. Tuo tarpu važiuodami 120 km/val. greičiu, vidutinės kuro sąnaudos 100 kilometrų siekė vos 2.1 litro.
GALERIJA
