Visų šių taktikų tikslas tas pats – sukelti chaosą visuomenėje, tad kyla klausimas, ar IS ir Rusijos naudojamos taktikos apskritai turi skirtumų.
Kaltinimai vykdant hibridinį karą
Rusija, kaip pranešama, naudoja vadinamuosius „žemo lygio agentus“ – paprastus civilius, dažnai per socialinius tinklus verbuojamus vykdyti palyginti nedidelius šnipinėjimo ir sabotažo veiksmus.
Tokie veiksmai gali apimti padegimus, karinės ar kritinės infrastruktūros fotografavimą ar filmavimą, net bombų siuntimą. Tikslas visada tas pats – sukelti chaosą ir nesaugumo jausmą tarp gyventojų.
Šių metų spalį Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas apkaltino Maskvą vykdant hibridinį karą prieš Vakarus. Hibridinio karo veiksmai apima karines, politines, ekonomines ir kibernetines taktikas.
Įdomu tai, kad IS taip pat buvo apkaltinta vykdanti hibridinį karą, per internetą radikalizuodama ir destabilizuodama Vakarų šalių gyventojus.
„Yra tokia nuomonė, kad hibridinis karas – tai arba „mažieji žali vyrukai“, kaip 2014 m., arba dezinformacija. Tačiau yra ir daug kitų aspektų, pavyzdžiui, nusikalstamumas“, – sako Kacper Rękawek, vyresnysis mokslo darbuotojas ir programos direktorius Tarptautiniame kovos su terorizmu centre (ICCT).
Jis paaiškino, kad Rusija puikiai supranta, jog gali tai panaudoti, kaip priemonę, vykdyti hibridinį karą. Požiūris iš esmės lieka toks pat: morališkai silpnesni asmenys yra verbuojami, nes jais lengviau manipuliuoti.
„Tai yra natūralūs Rusijos sąjungininkai“, – teigia jis.
Šis požiūris leidžia Rusijai vykdyti hibridinį karą, naudojant nusikaltėlius kaip tarpininkus Europoje – panašiai kaip IS kadaise verbavo Europos nusikaltėlius smurtiniams veiksmams.
Paralelės tarp Rusijos ir IS
Ekspertai nubrėžia paraleles tarp šių dviejų organizacijų: Rusijos verbavimo ir veiklos metodai primena IS metodus, kuri nuo savo įkūrimo 2013 m. balandžio mėn. siekia sukurti totalitarinę valstybę, grindžiamą itin konservatyviu šariato teisės aiškinimu.
IS yra žinoma dėl ypač žiaurių taktikų, dažnai rengiamų siekiant maksimalaus žiniasklaidos poveikio, nukreipto prieš visus „netikinčiuosius“. Vokietijos vidaus žvalgybos tarnybos teigimu, didžiausią grėsmę kelia pavieniai asmenys ar nedidelės grupės, įkvėptos tokios propagandos.
Tiek Rusija, tiek IS remiasi ideologiška propaganda. Tiesa, IS daugiausia orientavosi į jaunus, marginalizuojamus musulmonus visame pasaulyje, siūlydama jiems bendruomenės jausmą.
2012–2017 m. Vokietijos mečetės tapo verbavimo centrais. Konrado Adenauerio fondo tyrimas parodė, kad pamokslininkai skleidė salafitų mokymus ir užmezgė ryšius su kovotojais Sirijoje.
Ideologiniai motyvai ir finansiniai stimulai – pavojingas derinys
Kaip IS 2013–2019 m. sąmoningai mobilizavo tam tikras grupes, taip ir Rusija naudoja ideologiškai pritaikytus pranešimus – religinius ar nacionalistinius – siekdama sukurti lojalumą ir pasirengimą veikti.
Hansas Jakobas Schindleris, Kovos su ekstremizmu projekto (CEP) vadovas, aiškina, kad idealus „žemo lygio agentas“ yra ideologiškai motyvuotas arba siekia finansinio saugumo.
Skirtingai nuo tradicinių ekstremistinių grupių, šie žemos grandies agentai retai veikia vien tik ideologiniais motyvais, nes beveik visada įtakos turi finansiniai stimulai.
„Nestabili ekonominė padėtis ir ideologinis artimumas sudaro pavojingą derinį“, – teigia H. J. Schindleris.
Rusija aktyviai verbuoja socialiai atskirtus, dažnai rusakalbius asmenis visoje Europoje, kad jie veiktų kaip tarpininkai hibridinio karo operacijose. ICCT ataskaitoje teigiama, kad tam tikrų bendruomenių pažeidžiamumas yra išnaudojamas siekiant Rusijos geopolitinių tikslų.
Asmenų verbavimas per religiją
Stebėtojai mano, kad Rusija taip pat gali verbuoti rusakalbių bendruomenių narius Vokietijoje. Ypač atidžiai stebimos Rusijos stačiatikių bendruomenės dėl jų artimų ryšių su Rusijos stačiatikių bažnyčia.
„Rusijos stačiatikių bažnyčia yra labai artima Kremliui ir nuo 2014 m., o vėliau ir nuo 2022 m., rėmė Rusijos agresyvius karus“, – sako H. J. Schindleris.
Ortodoksų kunigas, kalbėdamas su „Euronews“ sakė, jog Rusijos naratyvas pastaruoju metu tapo „šiek tiek atsargesnis“.
„Pavyzdžiui, jų vyskupijos dabar sako: mes nesikišame į politines diskusijas, mes esame čia tik tam, kad tenkintume vietos žmonių religinius poreikius. Tačiau tai reikia kvestionuoti“, – sako jis.
Bažnyčia veikia kaip ideologinis Kremliaus ramstis, mobilizuodama žmones. Karas pateikiamas kaip ortodoksinių vertybių gynimas nuo Vakarų įtakos.
Praėjusių metų kovo mėnesį Rusijos stačiatikių bažnyčia išleido dekretą, kuriame Rusijos karas su Ukraina vadinamas „šventu karu“, kurio tikslas – panaikinti Ukrainos nepriklausomybę ir įvesti Rusijos valdžią. Dekrete taip pat teigiama, kad konfliktas yra būtinas siekiant „apsaugoti pasaulį nuo globalizacijos antplūdžio ir Vakarų, kurie pasidavė satanizmui, triumfo“.
Pasak dvasininko, kai kurios Rusijos stačiatikių bendruomenės propaguoja labai specifinę pasaulėžiūrą, pagal kurią vyskupai turi beveik nekvestionuojamą autoritetą.
„Pasibaigus pamaldoms, labai sunku užginčyti tai, ką sako vyskupai. Jie laikomi beveik dievais ir turi didelę įtaką“, – paaiškino jis.
„Mums reikia stiprinti psichologinį atsparumą“
Rusija ir IS remiasi tiksline propaganda bei dezinformacija, siekdamos susilpninti visuomenę. Jų strategijos labai panašios – smurtas derinamas su subtilesniais metodais.
„Visi sutikome, kad IS yra blogis. Su Rusija taip nėra, todėl reakcija į Rusijos hibridinį karą yra kur kas mažiau aiški. Žmonės kalba apie konkrečių grupių taikymą, vadina tai sabotažu ar diversija, bet jie to neapibendrina vienu pavadinimu. Iš tiesų, daugelis Vakarų ekspertų, politikų ir sprendimų priėmėjų priima terminą „hibridinis karas“ arba „hibridinė kampanija“, nes visuomenės akyse tai vis dar atrodo toli nuo terorizmo“, – sako K. Rękawek.
Kibernetinės žvalgybos instituto direktorius ir dezinformacijos ekspertas Christopheris Nehringas sako, kad hibridiniai išpuoliai pirmiausia nukreipti į visuomenės psichiką.
„Kiekvieno asmens saugumas turi būti kuo geriau užtikrintas, tačiau negalime leisti, kad tai diktuotų mūsų strateginį požiūrį. Teroristinių grupuočių, tokių kaip RAF ar IS, atveju tai visada buvo komunikacijos strategijos dalis: teroras yra baisus, bet neleidžiame jam mūsų kontroliuoti“, – teigia C. Nehringas.
„Tas pats pasakytina ir apie Rusiją. Nedideli incidentai neturėtų mūsų gąsdinti, tačiau mums reikia stiprinti psichologinį atsparumą ir veiksmingai bendrauti“, – pridūrė jis, pažymėdamas, kad akivaizdu, jog dabartinis apsaugos lygis vis dar nėra pakankamas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
