Nėra taip paprasta gyventi menininkams, kuriuos įsuka pramogų verslas. Finansiškai gal paprasčiau. Tačiau meniniu požiūriu juos galima tik užjausti. Štai žmogelis, visą gyvenimą rašęs knygas ir tapęs televizijos pokalbių laidos vedėju, tampa sensacija: vedėjas, pasirodo, laisvalaikiu rašo! Kaip štai Nomeda, kuri iš keramikės Nomedos Marčėnaitės tapo tiesiog Nomeda - pametė ir pavardę, ir užsiėmimą.
Užtat ji turi savo laidą... Užtat visi žino, kad jie su vyru gyvena prie Vilniaus, augina tris vaikus, vienas kitą labai myli ir t.t. Apie Nomedos gyvenimo būdą rašo “gyvenimo būdo” žurnalai. Apie jos keramiką kalbama su nuostaba. Ar žinote, tai ta pati Nomeda? Ta pati, kuri veda laidą per TV3? Ir Nomedai tenka kaskart vėl iš naujo įrodinėti, kad ji - ne tik televizijos veidas, vardas ir balsas, o menininkė. Kas tik nepasitelkiama tam tikslui: ir “Kultūros namai”, ir žurnalai. Taigi kaip čia neužjausi menininkų?
Nomedos vyras Marius Jonutis taip pat įgijo savo amplua: jis, be abejo - Nomedos vyras. Kad jis kaip buvo, taip ir liko menininku, įdomu plačiajai publikai tapo tik dabar.
Tai plačiajai publikai, kuri pramaišiui su TV3 atstovais praeitą savaitę užtvindė galeriją “Meno niša”. Ten Nomedai ir Mariui išdygo “žibutės pakaušy”. Taip vadinasi paroda, pranašaujanti asmeninį ir kolektyvinį pavasarį. Anot Mariaus, “Žibutė kaktoj - lingvistinė figūra, reiškianti maždaug: man tas pats, kaip jūs įsivaizduojate teisingą veiksmą, nes man vis tiek visada pavasaris”. Faktas.
Pavasaris akivaizdus: motyvai, ryškios spalvos mirguliuoja akyse ir veržiasi per reljefų kraštus. Parodos principas paprastas: ten, kur dirbta su keramika - Nomedos, ten, kur drožta ar tapyta - Mariaus. Daugiau jie nelabai kuo skiriasi. Tos pačios primityvistinės figūrėlės, pasuktos profiliu, ištiesusios rankas į šalis, kurias Nomeda taip jaukiai guldo į medines lenteles tarsi į pūkų pagalves, o Marius iš jų daro erdvines ir plokštumines dėliones.
Tos pačios rėžiančios spalvos, tapyboje ryškios iki nebeįmanoma, o keramikoje šiek tiek prislopintos. Keraminėse plokštėse aptinkami rytietiški motyvai, augalai pinasi su žmonių kūnais. Kartais figūrėlės tampa apimtinėmis, “išlipa” ant plokštės - kaip melsvos katės (ar leopardai), artėjantys prie susirietusios miegančios moters. Kartais virsta reljefiniais medžiais iš medžio; ne veltui Jonutis rašo, kad yra žemaitis, o žemaičiui “lengviau prisipažinimą meilėje išdrožti negu pasakyti”. Ir drožia, ir pasako.
Tiksliau, ne pasako, o parašo. Todėl ant žmogaus pavidalo urnos mylimojo pelenams užrašyta “niekada be tavęs”, ant paveikslo pasakojama apie raudoną vyną ir mergaitę, kuri laukia pareinančios mylimos mamos - ir taip toliau. Pilna tų visokeriopų meilės prisipažinimų. Tekstukai ant paprastumo ir primityvumo ribos, kaip, beje, ir darbai. Kartais perlipama į vieną, kartais - į kitą pusę.
Žibutės žydi visur - ir pakaušyje, ir šiek tiek žemiau. Amžini vaikai tie Nomeda su Mariumi, amžinai besidžiaugiantys savimi pačiais, savo darbais ir savo gyvenimais. Aišku, nėra ko norėti, kad visi būtų nuolat rimti ir susigraužę; menininkai neapkrauna nei žiūrovų, nei pačių savęs metafizinėmis problemomis. Nesikankina patys ir nekankina kitų.
Užtat ir Nomedos laida taip mėgstama paauglių ir pensininkų - nes ten švelniu balsu paklausiama: “O kaip tu jautiesi?”. Užtat ir darbai iš “Meno nišos” gausiai perkami - juk taip norisi pavasario.
Iliustracijos - iš “Parko galerijos” http://parkgallery.kompasas.lt/apie-galerija.php
