• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Neskęstanti „Titaniko“ legenda (3)

Pirmasis „Titaniko“ reisas turėjo tapti ryškiausia šimtmečio pramoga, o tapo viena didžiausių tragedijų. Milžiniškas ledo kalnas lainerio priešakyje buvo pastebėtas per vėlai – vėliau ekspertai apskaičiuos, jog būtų užtekę vos 20 sekundžių, ir ledinė gelmė nebūtų pasiglemžusi prabangiojo laivo su pusantro tūkstančio juo keliavusių žmonių...

REKLAMA
REKLAMA

1912 metų balandžio 14-ąją „Titanikas“ skrodė Atlanto vandenis ir rodės, kad niekas jam nesutrukdys. Oras buvo šaltas ir giedras. Kapitonas Edvardas Smitas, vadinamas „turtuolių kapitonu“, nes buvo mėgstamas milijonierių ir dažnai kviečiamas į jų kompaniją, nutarė, jog matomumas yra labai geras, tad laivas gali plaukti visu pajėgumu – maždaug 40 kilometrų per valandą greičiu.

REKLAMA

Iki šiol netyla gandai, kad kapitonui padidinti greitį nurodęs „Titaniko“ savininkės „White Star Line“ valdybos pirmininkas Briusas Ismėjus. Girdi, jis norėjęs sumušti ne tik prabangos, bet ir greičio rekordą – „Titaniką“ į Niujorką atplukdyti diena anksčiau. Vėliau viena išsigelbėjusi pirmosios klasės keleivė tvirtino, kad girdėjusi, kaip B. Ismėjus, restorane kalbėdamas su kapitonu, raginęs jį plaukti visu greičiu. Pastaruoju metu tokia versija vertinama gan skeptiškai. Juk su „Titaniko“ atvykimu į Niujorką buvo suderinti traukinių, autobusų ir net viešbučių darbo grafikai, tad atplaukti diena anksčiau, kai prabangiojo lainerio niekas nebūtų pasiruošęs sutikti, atrodo mažų mažiausiai keistas siekis.

REKLAMA
REKLAMA

Šiaip ar taip, kapitonas E. Smitas davė komandą laivui nemažinti greičio, nors iš netoliese plaukiančių laivų „Titaniką“ buvo pasiekę net keletas įspėjimų apie pastebėtus ledkalnius. Vienas jų, siųstas laivo „Baltic', informavo, jog ledo kalnai ir sangrūdos pastebėtos kaip tik toje vietoje, kurioje netrukus turėjo atsidurti „Titanikas“. Tačiau du pastarojo telegrafistai, abu Markonio bendrovės darbuotojai, pirmenybę teikė ne kitų laivų siunčiamiems pranešimams, o telegramoms, kurias pirmosios klasės keleiviai siuntinėjo jų laukiantiems ar namuose likusiems artimiesiems ir draugams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pastebėta per vėlai

Budėdamas „Titaniko“ stebėjimo bokštelyje, vienas iš įgulos narių, Frederikas Flytas, ledkalnį išvydo iki vidurnakčio likus 20 minučių. Keistas sutapimas – laive tebuvo dveji žiūronai, negana to, stebėtojai neturėjo nė vienų. F. Flytas kaipmat susisiekė su kapitono tilteliu, ant kurio budėjo pirmasis kapitono padėjėjas Viljamas Merdokas. Pats kapitonas E. Smitas, kaip ir daugelis jo keleivių, jau buvo nuėjęs miegoti.

V. Merdokas tuojau pat liepė „Titaniko“ variklius paleisti atbuline eiga, o vairą susukti į kairėn. Vis dėlto jau buvo per vėlu – dešiniuoju šonu laineris rėžėsi į ledkalnį ir akimirksniu atsivėrė didžiulė skylė...

REKLAMA

Dabar manoma, kad ledkalnis galėjo laivo borto ir neprakirsti, o kalti buvo iš prastos geležies pagaminti tvirtinimo varžtai – galbūt kaip tik dėl jų laive atsirado skylės, o pro jas žaibiškai ėmė plūsti ledinis Atlanto vanduo. Laivo architektas Tomas Endriu iškart suprato, kad jo kūrinys pasmerktas, ir atskubėjusiam kapitonui pranešė, jog „Titanikas“ po maždaug dviejų valandų atsidurs Atlanto dugne.

Jeigu laivas į ledkalnį būtų trenkęsis priekiu, tragedijos galbūt buvo įmanoma išvengti, nes į laivo vidų plūstantis vanduo tebūtų užtvindęs vieną iš automatiškai nuleidžiamomis užtvaromis atskirtų kamerų. Statant „Titaniką“ buvo žinoma, jog jis galėtų išsilaikyti ant vandens, jeigu būtų užtvindytos ne daugiau kaip 4 kameros. Deja, po susidūrimo su ledkalniu pirmiausia ėmė grimzti laivo priekis, o į vidų plūstantis vanduo tvindė vieną kamerą po kitos.

REKLAMA

Nesutiko skirtis

Milžiniško lainerio katastrofai visiškai nebuvo pasiruošta – trūko ne tik valčių, bet ir aptarnaujančio personalo įgūdžių. Daugelis darbuotojų nežinojo, kaip elgtis ir ką sakyti sunerimusiems keleiviams. Tiesa, nemažai pastarųjų iš pradžių nė nesuprato, kas iš tiesų nutikę – smūgis daugeliui atrodė gana nestiprus, o kai kurie jo visai nepajuto. Keletas trečiosios klasės keleivių, išgirdusių apie ledkalnį, atskubėjo ant denio tiesiog paspardyti čia nukritusių ledo nuolaužų. Pirmosios klasės damos piktinosi kilusiu šurmuliu – girdi, trukdąs ilsėtis. Dar kitos atsisakė palikti savo kajutes be vakarinių apdarų, papuošalų ir ryškaus makiažo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visiems keleiviams buvo išdalytos gelbėjimosi liemenės. Tiesa, jau po poros valandų tapo aišku, kad jos visiškai bevertės – lediniame 2 laipsnių šalčio vandenyje žmones mirtis ištikdavo per keletą minučių. Kad nekiltų panika, kapitonas E. Smitas nepaskelbė pavojaus, tik įsakė savo padėjėjams pradėti sodinti keleivius į gelbėjimosi valtis.

Pirmosios klasės keleiviai pradėti sodinti griežtai pagal protokolą – „pirmiausia moteris ir vaikus“, o trečiosios klasės keleiviai, galima sakyti, buvo palikti likimo valiai. Nors jų niekas neužrakino, kaip rodoma garsiajame Džeimso Kamerono filme, bet ir nepasirūpino evakuoti – dalis jų nuskendo taip ir nespėję pasiekti laivo denio.

REKLAMA

Ant denio įsivyravo chaosas ir sumaištis. Pirmosios gelbėjimosi valtys nuo skęstančio laivo nutolo pustuštės, nes kai kurios damos negalėjo susitaikyti su mintimi, jog „Titanikas“ grimzta, o kitos nesutiko skirtis su savo vyrais.

Pagalbos nesulaukė

Nuo skęstančio „Titaniko“ denio buvo leidžiamos signalinės baltos spalvos raketos (iš viso paleistos 8), o telegrafistai nepailsdami siuntė pagalbos prašymus aplink esantiems laivams – beje, buvo siunčiamas tada dar naujas, neseniai patvirtintas nelaimės signalas SOS. Vis dėlto pagalba atskubėti taip ir nespėjo...

REKLAMA

„Titanikas“ grimzdo su pusantro tūkstančio jame likusių keleivių. Lainerio priekis paniro, o laivagalis iškilo iš vandens. Netrukus, lydimas kurtinančio trenksmo ir gestančių šviesų, „Titanikas“ lūžo pusiau. Pirmasis nuskendo priekis, o stačias atsitojęs laivagalis dar keletui akimirkų sustingo ir amžiams nugrimzdo į tamsą... „Plaukiojantis miestas“ paskendo per 2 su puse valandos – po vandeniu jis paniro 20 minučių po antros valandos nakties.

Šimtai žmonių, atsidūrusių mirtinai šaltame vandenyje, blaškėsi, klykė ir maldavo padėti, tik padėti nebuvo kam – joks laivas į pagalbą dar nebuvo spėjęs atplaukti, o pustuščių gelbėjimosi valčių (kai kuriose vietoj 60 žmonių sėdėjo vos 30) irkluotojai nesutiko grįžti, mat bijojo būti daugybės skęstančiųjų apversti. Tiesa, riksmams jau aptilus ir daugeliui nelaimėlių mirtinai sušalus, viena iš 18 valčių sugrįžo. Anot vienų šaltinių, ja plaukiantieji iš vandens ištraukę 4 ar 6, anot kitų – 13 vis dar gyvų žmonių. O vandenyje gelbėjimosi liemenėmis vilkinčių kūnų plūduriavo tiek daug, jog buvo sunku irkluoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iki galo nėra žinomas kapitono E. Smito likimas – vieni teigia, jog jis, kaip ir dera profesionalui, nebegalėdamas niekuo padėti keleiviams, nuėjęs ant kapitono tiltelio, o nuo ten jį netrukus nuplovusi banga. Kiti pasakoja, kad nuskendęs bemėgindamas išgelbėti vieną berniuką. Pirmasis kapitono padėjėjas V. Merdokas, negalėdamas susitaikyti su tuo, kas vyksta, nukreipė sau į galvą pistoletą ir paspaudė gaiduką.

Išlikusieji gyvi pasakojo, jog „Titanikui“ grimztant aštuoni muzikantai laivo denyje nepailsdami grojo iki paskutinės akimirkos, kol juos visus nuplovė banga. Tebesiginčijama tik dėl paskutinio groto kūrinio – ar tai buvęs „Ruduo“, ar „Dieve, arčiau tavęs“.

REKLAMA

Ant juodų bangų besisupančiose valtyse išgelbėjimo laukę žmonės šalo, bandydami dalintis turimais rūbais ar gurkšniu iš „fleškutės“. Viena valtis buvo tokia perpildyta, kad žmonėms joje iki pat išgelbėjimo teko stovėti. Pirmasis nelaimės vietoje pasirodęs laivas „Carpathia“ iš 325 pirmosios klasės keleivių išgelbėjo 203, iš 285 antrosios klasės keleivių – 118, o iš daugiau kaip 1300 trečiosios klasės keleivių – vos 500...

Kitą sekmadienį „Balsas.lt“ skaitykite:

Apie gelbėtojų drąsą ir baimę, taip pat – apie žuvusiųjų laidotuves

Giedrė POTELIŪNAITĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų