Kinijos prezidentui Hu Jintao smurtu pratrūkę protestai Tibeto sostinėje Lasoje turėtų kelti nemalonius prisiminimus. Panašūs neramumai Tibete buvo kilę ir 1989 metais, o tuomet Hu buvo Tibeto Komunistų partijos vadovas – galingiausias regiono politikas.
Kaip rašo „The Guardian“, 1989 metais kaip ir dabar tibetiečiai riaušes pradėjo prie švenčiausios Tibeto Jokhang šventyklos. Buvo deginami policijos automobiliai, policininkai apsupo budistų vienuolynus. Tačiau, analizuojant panašumus, neverta iš akių išleisti ir pamatinių skirtumų, kurie gali paaiškinti, kodėl tibetiečiai į protestus kyla būtent dabar ir kokio autoritarinės valdžios atsako galima tikėtis.
1989 metais tarptautinė bendruomenė įvykius pasaulyje stebėjo išsiblaškiusi ir nesusikoncentravusi. Griuvo Berlyno siena, Tianmenio aikštėje buvo įvykdytos skerdynės, tad neramumai Tibete nustumti į paraštes.
Šiandien pasaulio akys susikoncentravusios į Kiniją. Šioje šalyje įvyksiančios Vasaros Olimpinės žaidynės verčia pasaulinę žiniasklaidą giliau pažvelgti į vis didesne ekonomine bei diplomatine galia tampančią šalį.
Komunistų partijai Olimpiada suteikia galimybę pasauliui pristatyti tikrus bei tariamus savo pasiekimus vaduojant šimtus milijonų kiniečių iš skurdo gniaužtų. Kritikams Olimpiada suteikia galimybę tarptautinei bendruomenei papasakoti apie Kinijoje vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, negarbingą elgesį su įvairiomis šalyje gyvenančiomis mažumomis.
Tibetas yra regionas, kurį labiausiai palietė visoje šalyje prasidėjęs bei Hu propaguojamas „mokslinio vystymosi“ procesas. Tibetas visada buvo vienas iš dvasiškai turtingiausių regionų, tačiau tuo pat metu jį kamavo ir milžiniški materialiniai nepritekliai. Kinija į Tibetą investavo dešimtis milijardų juanių bei nutiesė pirmą regione geležinkelio liniją, įvykdė kitus infrastruktūros projektus. Visa tai lėmė, kad Tibeto ekonomika praėjusiais metais augo 13,8 proc. Šis rezultatas yra didesnis už daugumą kitų Kinijos regionų.
Tačiau Tibeto nacionalistai mano, kad spartus vystymosi procesas graso jų tapatybei. Teigiama, kad iš spartaus ekonominio vystymosi didžiausią naudą gauna Tibetą apgyvendinę kinai, o ne vietiniai žmonės. Geležinkelis, sujungęs Tibetą su Pekinu, jiems tėra vis didėjančio svetimųjų antplūdžio jų žemėje simbolis.
Visas įsiūtis buvo puikiai matomas, kai tibetiečiai penktadienį niokojo ir degino viską, kas tik susiję su Kinija. Mažiausiai viena kinų parduotuvė buvo sudeginta, o dauguma likusių buvo paliktos be stiklų.
Tebėra neaišku, ar smurto protrūkis buvo kruopščiai suplanuotas iš anksto, tačiau veiksmų koordinacija, protestuotojų drąsa rodė, kad veiksmai yra žymiai geriau koordinuoti nei 1989 metais.
Pirmieji protestai Lasoje bei kitose tibetiečių bendruomenėse visame pasaulyje prasidėjo minint 1959 metais įvykdyto sukilimo prieš Kiniją metines. Po šio sukilimo Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama buvo priverstas pasitraukti iš šalies ir egzilyje įsikūrusiai Vyriausybei jis šiuo metu vadovauja būdamas Indijoje.
Teigiama, kad per sukilimo metines prasidėję protestai tęsis iki pat Olimpinių žaidynių. Kinija savaime suprantama dėl visų neramumų kaltina Dalai Lamos kliką, kuri esą siekia destabilizuoti regioną. Dalai Lamos atstovai aiškina, kad Pekino kaltinimai, kad dvasinis lyderis kursto neramumus, yra visiškai nepagrįsti. Tačiau Dalai Lama taipogi nedaro nieko, kad protestai būtų užbaigti. Priešingai, kai kurie analitikai teigia, kad situacija vis blogėja.
72 metų Tibeto dvasinis lyderis neabejotinai turi priemonių neramumams sukurstyti. Nepaisant jau penkis dešimtmečius trunkančio gyvenimo išeivijoje, Dalai Lama vis dar yra garbinamas Tibete. Nepadeda net ir tai, kad bet kokios paramos Dalai Lamai reiškimas Kinijos valdžios iniciatyva paskelbtas už įstatymo ribų.
Nors Dalai Lama nuolat kartoja mantrą apie gailiaširdiškumą ir taiką, jį yra apėmusi neviltis. 5 metus trunkančios jo pasiuntinių derybos su Pekine įsikūrusia centrine Kinijos Vyriausybe visiškai nepasistūmėjo į priekį. Kinija kaltina, kad Dalai Lama yra separatistas, siekiantis Tibeto nepriklausomybės.
Dauguma tibetiečių mano, kad Kinija specialiai vilkina derybas laukdama Dalai Lamos mirties, po kurios ji galėtų pabandyti į dvasinio lyderio sostą prastumti sau priimtiną asmenį. Taip jau atsitiko ir su Panchen Lama – antru pagal rangą Tibeto budistų lyderiu.
Per keletą pastarųjų metų itin sustiprėjo žodinis Pekino karas su Tibeto dvasiniu lyderiu. Savo retorikoje Kinijos komunistai dažnai vadina Dalai Lamą feodalu, prietaringa figūra. Tuo tarpu Dalai Lama skelbia planuojantis rengti referendumą, kuriame būtų nuspręsta jo reinkarnacija. Tai būtų milžiniškas pokytis, nes dažniausiai reinkarnacijos klausimai sprendžiami ezoteriniuose procesuose.
Be to, šių metų pradžioje Dalai Lama per televiziją pareiškė, kad, artėjant Olimpinėms žaidynėms, verta rengti daugiau taikių protestų. Po kiek laiko Dalai Lamos patarėjai teigė, kad dvasinio lyderio žodžiai buvo išimti iš konteksto, tačiau dauguma tibetiečių vis dėlto juos priėmė tiesiogiai.
