Kažkada Amsterdamo centre sutiktas, po Europos Sąjungą keliavęs jaunas turkas pasakė, kad jo jaunieji tėvynainiai labiausiai vertina laisvę ir galimybę apsispręsti. Stebint 2013-2014 metų įvykius Turkijoje daugiau kalbėta apie laisvių gynimą nei apie naudojimąsi jomis. Paskutinis įvykis, dar kartą paskatinęs klausti, kas bus toliau – Recepo Tayyipo Erdogano, lyderio “su autoritarizmo prieskoniu”, išrinkimas Turkijos prezidentu. Džiaugdamasis pergale jis pabrėžė, kad dabar prasideda nauja era. O ką tai žada jaunimui?
Jaunųjų turkų nerimas
Per pastaruosius dvejus metus Turkijos ir Europos studijų ir jaunimo mainų programos klesti. Apie šalį ir jos galimybės puikiai atsiliepia ir Pietų Kaukazo regiono šalių jaunimas – jiems Turkija yra pasiekiama ir įdomi kalbiniu, studijų, pažangos ir kitais aspektais. Tačiau jaunieji turkai siunčia kitokią žinute apie dažnai demokratijos pažiba musulmonų pasaulyje vadinamą Turkiją. Nepaisant pasididžiavimo savo šalimi, jie reikalauja, kad demokratija būtų ne tik gražus žodis, bet pirmiausiai reikštų atitinkamas teises ir laisves. Pasak “The Guardian” rašančio Jodhua Surteeso, “jauni ir politiškai aktyvūs turkai prisipažįsta jaučiantys, jog socialinė ir politinė laisvės Turkijoje dar netapo realybe, nes kurdai tebegyvena priespaudoje, gėjai vis dar kovoja už savo teises, o jauniems turkams yra privaloma karinė tarnyba” . Tai, kas vyresnėms kartoms atrodo ne prioritetiniai klausimai, aktyviam jaunimui reiškia pažangą arba atsilikimą, galimybę išreikšti savo nuomonę ir būti išgirstiems, pasiekti tai, kas būtų laikoma demokratiška tvarka ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, kad tai, deja, kol kas dar nelaimėta ir labai sunki kova.
2013-2014 metais visas pasaulis išgirdo apie protestus Turkijoje ir, toli gražu, ne pačius švelniausius jų malšinimo būdus. Judėjimas, prasidėjęs kaip gamtosaugininkų bandymas išsaugoti Gezi parką, daug kur tapo net ir „Occupy“ judėjimo sinonimu. Tiesa, į protestus įsitraukė asmenys nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, amžiaus ar profesijos, tačiau studentų ir kito jaunimo indėlis buvo vienas iš labiausiai pastebimų. Tai kiekvienai savo piliečius girdinčiai ir suprantančiai valdžiai turėtų būti tarsi didžiulis, šimtais tūkstančių lempučių blyksintis ženklas, kad jaunimas nerimsta, nes yra nepatenkintas esama tvarka.
Kas dar? Tai, be ko savo gyvenimo neįsivaizduoja beveik nė vienas jaunas žmogus – socialiniai tinklai. O Turkijos valdžios grasinimai blokuoti socialinį tinklą „Twitter” reiškia jaunimo komunikacijos priemonės ir saviraiškos bei bendravimo ribojimą. Taip, politinis motyvas visiems aiškus – socialinis tinklas, kuriame kiekvienas gali tapti „žurnalistu“ – čia naujienų srauto ir skaitytojų kontroliuoti nepavyksta. Korumpuotų parlamentarų demaskavimas Turkijos valdžiai pasirodė toks nepatogus, nepriimtinas ir netinkamas, kad jaunimo (ir ne tik!) pamėgtas socialinis tinklas tapo šalies priešu nepaisant viso pasaulio nuomonės.
Galiausiai ministro pirmininko R. T. Erdogano pavaduotojas, “Teisingumo ir plėtros partijos” (AKP) narys Bülentas Arınças apstulbino visa pasaulį prabilęs tai, jog moterims nedera juoktis viešumoje. Jei juokas, neatskiriamas jaunystės ir žavaus nerūpestingumo bruožas, yra netinkamas elgesys, tai kas tuomet lieka jaunimui? Žinoma, turint omeny kitus šio politiko pasisakymus apie televizijos žalą, būtinybę vyrams būti ištikimiems ir leisti laiką su šeima, nurodymus, jog moterys turėtų mažiau kalbėti telefonu ir daugiau bendrauti gyvai bei kt. galima laviruoti, kad tai tikrai ne pirmas ir ne paskutinis toks B. Arınço išsišokimas. Tačiau pagrindinis klausimas yra kitas – jei apie tai kalbama, ar tikrai nesiekiama to įgyvendinti? Ir kodėl tai, kas niekada nekeltų klausimų kitose sekuliariose valstybėse, imama kvestionuoti Turkijoje?
Nauja era – tamsos era?
R. T. Erdoganas ilgai buvo vertinamas kaip asmuo, kuris rėmė reformas ir siekė padaryti Turkiją pavyzdine demokratija tarp musulmoniškųjų šalių, siekė, kad šalis įvykdytų visus įsipareigojimus NATO ir galiausiai taptų pilnateise Europos Sąjungos nare.
Dabar jau matyti, kad jis jau nutolo nuo savo demokratinio kurso ir vietoje jo pasirinko žiaurų protestų malšinimą, žodžio laisvės varžymą, interneto ir socialinių tinklų cenzūravimą ir valdymą. Politologai sutaria, kad tokių pokyčių tendencija gali išlikti. Tada beliks viltis, kad R.T. Erdogano planas yra tik padidinti prezidento galias, o ne iš tikrųjų tapti „visagaliu sultonu“.
Tačiau viltys vis tik turėtų būtų pamatuotos. Tai pirmiausiai liudija ir toli gražu ne visada sutampantys šio politinio lyderio darbai ir žodžiai. Laimėjęs rinkimus R. T. Erdoganas pareiškė, kad yra būtina koncentruotis ties šalį bei gyventojus vienijančiais aspektais ir vertybėmis, o ne klestinčiomis takoskyromis. „Noriu sukurti naują ateitį, kurioje būtų pasiektas susitaikymas socialinių klausimų atžvilgiu. Tam mūsų skirtumai turėtų būti suprantami kaip turtas, o vietoje jų būtų akcentuojamos bendros vertybės“, – kalbėjo rinkimų rezultatus sužinojęs naujasis Turkijos prezidentas.
Tai sakydamas R. T. Erdoganas lyg ir patvirtina, jog siekia visiems užtikrinti vienodas teises ir gerbti pasirinkimo laisvę. Tačiau, turint omeny neprognozuojamus pastarųjų metų įvykius, reiktų susilaikyti nuo drąsaus tvirtinimo, kad naujasis Turkijos prezidentas gerbs bendras vertybes ir sieks visuomenės suvienijimo.
Viena pagrindinių tokio atsargaus vertinimo pavyzdžių – naujojo prezidento bei ir kitų jo politinių bendražygių pareiškimai, valdančiosios partijos vizija. Juk R. T. Erdoganas yra vienas iš konservatyvios islamistinės AKP įkūrėjas ir lyderis. Prieš tai minėtas politikas B. Arınças taip pat yra viena svarbių minėtosios partijos figūrų. Tokį požiūrį paremiančių pareiškimų nereikia ilgai ieškoti. Prisimenant „Twitter“ draudimą plačiai nuskambėjo Turkijos politinio lyderio frazė apie tai, kad Turkija savo viduje turinti teisę tvarkytis kaip jai patinka. „Twitter‘is šmiteris... Tarptautinė bendruomenė gali sakyti tą arba aną. Man tai visiškai nerūpi. Visi pamatys, kokia galinga yra Turkijos respublika“, - kalbėjo R. T. Erdoganas.
*** Taigi, įvykiai rodo, jog tikrai verta klausti, ko galima tikėtis per naujojo prezidento valdymo laikotarpį. R. T. Erdogano polinkis į autoritarizmą ir jaunimo nepasitenkinimas yra nesuderinami ir žada konflikto kibirkštis. Viltis, kad situacija pasikeis ir naujasis prezidentas atsigręš į savo ankstesnius idealus? Jei įsiklausysime į jo retoriką – taip, tai tikėtina. Juk paaiškėjus, ką nusprendė tauta, R. T. Erdoganas savo kalboje akcentavo, kad jo laimėjimas yra visų laimėjimas – tiek tų, kurie jį mėgsta, tiek ir tų, kurie jo nepalaiko. Tačiau juk visada yra ir kita interpretacija – o jei toks pasisakymas yra ženklas, kad Turkija turės ne tik paklusti, bet ir būti tuo patenkinta?
