Diskusijos dėl svarstymų įvesti naujus mokesčius netyla visoje šalyje. Atrodo, kad politikai prieš artėjančius rinkimus besirungdami dėl rinkėjų balsų vis originalesniais pareiškimais ir ketinimais pamiršo, kad Lietuva – tai ne tik Vilnius. Vienas iš daugiausia diskusijų keliančių mokesčių – už automobilius. Nusprendę, kad tai – prabangos dalykas, politikai pamiršo, kad nemaža šalies dalis gyventojų jau seniai nebepamena, kaip atrodo į jų kaimus užsukantys maršrutiniai autobusai ir net nesvajoja apie „mikriukų“ ir autobusų parkų konkurenciją, oranžinius dviračius, „citybee“ ar kitas viešas transporto priemones. Tie, kuriems pasisekė, džiaugiasi porą kartų per savaitę į ir iš miesto kursuojančiais autobusais, o tie, kuriems pasisekė mažiau – savo dar riedančiais paklerusiais „žiguliukais“. Atrodo, kad įvedus naują mokestį, pastaruosius jiems greit teks keisti į arklius.
Naujas mokestis persodintų į vežimus
Iš visos šalies į sostinę sugužėję politikai, gana greitai tapo „grynakraujais“ vilniečiais ir pamiršo, kad Lietuva turi daugiau miestų, ne tik Vilnių. Atrodo, kad jie pamiršo ir tai, kokioje šalyje gyvena ir kokią viešojo transporto sistemą turi, kai sugalvojo lyg prabangos dalyką apmokestinti automobilius, kurie daugeliui šalies gyventojų yra vienas iš pirmo būtinumo dalykų, o kai kuriems net ir gyvybiškai svarbus.
Įvestas automobilių mokestis atokiau nuo Šiaulių, Kelmės ir kitų didžiųjų regionų miestų gyvenantiems žmonėms gali reikšti ne tik padidėjusias išlaidas, bet ir atskirtį. Iš Šiaulių į Bridus, Beržėnus, Pakapę, Pašiaušę, Kiaunorius (Kelmės raj.) vyksta vos vienas kitas autobusas. Šiuose miesteliuose gyvenantys žmonės į Šiauliuose esantį darbą dar gali nuvykti autobusu, o grįžti namo dirbantiems tik dalį dienos ar viršvalandžius, būna keblu, tad dalis rajonų gyventojų važinėja automobiliu. Išlaidos jų amortizacijai bei kurui atima nemenką dalį atlyginimo, dėl to gyventojai jau kuris laikas vykdami į darbą kooperuojasi. Rajonų gyventojai idėjas apie automobilių mokestį linkę vadinti nesąmonėmis, nes įvedus jį kai kuriems dirbti nebeapsimokėtų – geriau gauti pašalpas.
„Manau, kad automobilių mokestis ne vieną mažesnes pajamas gaunantį gyventoją privers jo atsisakyti. Pakapėje žmonėms nėra darbo. Daugelis važinėja dirbti į Šiaulius automobiliais, nes susisiekimas autobusais yra sudėtingas. Apie 7 valandą ryto važiuojantis autobusas – vienintelis“, – sako Pakapės seniūnaitis Bronius Kalinauskas. Anot jo, bendruomenę jau pasiekė informacija, kad gali būti naikinamas vienas maršrutas, kas žmonėms sukeltų dar daugiau nepatogumų. Mokyklinio autobuso vairuotoju dirbantis B. Kalinauskas apgailestauja, kad pagal galiojančią tvarką, šiuo autobusu gali vežti tik mokinius.
„Jei būtų įvestas automobilių mokestis, pats asmeniškai turėčiau išregistruoti dvi šeimos mašinas ir pasilikti vieną“, – sako R. Kalinauskas.
Ne iš gero gyvenimo
Iš Bridų į darbą Šiauliuose važinėjanti Janina juokauja, kad automobilių mokestis kai kuriuos žmones galėtų persodinti į vežimus. „Ne tik Šiauliuose, bet ir gretimose gyvenvietėse yra dirbančių žmonių, kurie dėl kelių kilometrų trunkančios kelionės vargiai ryžtųsi per metus dar mokėti ir kelis šimtus litų siekiantį mokestį. Turbūt būtų tokių, kurie pasikinkytų arklius ir persėstų į vežimus. O gal tai nėra taip blogai? Valdžia rūpinasi ekologija“, – šmaikštauja Janina.
„Gyvenu kaime, kuris yra aštuoni kilometrai nuo miesto. Autobusas į miestą važiuoja tris kartus per savaitę. Jei būtų kaip sovietmety, kai mašinas turėdavo tik turtingieji, būčiau visai užmiršta – nei vaikai, nei anūkai, nei proanūkiai negalėtų sau leisti atvažiuoti į svečius ketvirtadienį ir išvažiuoti sekmadienį, nes tik tomis dienomis važiuoja autobusai. Iš miesto autobusas išvažiuoja apie 12 val., tad jei reikia ilgiau pas gydytoją užtrukti ar kažkur toliau pavažiuoti, tenka prašyti kaimyno, kad pavežėtų. Prieš kokius dvidešimt metų dar pati nueidavau ir grįždavau pastoviniuodama, bet dabar, įpusėjus devintą dešimtį, jau jėgos nebe tos“, – pasakoja kita senolė.
Moteris džiaugiasi, kad jos kaime yra pora jaunesnių kaimynų, kurie turi mašinas ir jei ką, nuveža į artimiausią miestą ar net iki didmiesčio, kai reikia pas „rimtesnius daktarus“. „Gretimam kaimui mažiau pasisekė, ten nei parduotuvės yra, nei autobusai važiuoja. O ir visi gyventojai – senučiukai, tad kaime tik viena mašina, kurios pensininkas, įvedus mokestį, greičiausiai atsisakys. Kaip jie pas gydytojus ar į bažnyčią nuvažiuos – neįsivaizduoju, nes iki artimiausios stotelės reikia nueiti apie porą kilometrų, o su mūsų kojomis…“ – bėdoja senolė.
Pasak jos, ne iš gero gyvenimo tiek ji, tiek kiti žmonės lieka gyventi atokiuose kaimuose ar nuošaliuose vienkiemiuose. Jų sodybos nebe pirmos jaunystės, sukiužusios, verkte verkia remonto. Tokių sodybų niekas neperka, niekas nenori keltis į „civilizacijos užmirštas“ vietas. Tad ir vietiniams nėra galimybių išsikelti į miestą ar miestelius.
Moters kaimynas Aloyzas juokauja, kad nauji mokesčiai jo negąsdina. „Kol nesugalvos apmokestinti mano Rožytės, tol man ramu“, – šypsodamasis pasakoja vyras apie savo kumelę. „Gal tai ekologinė valdžios vizija ar vienas iš Lietuvos žemės nepardavimo užsieniečiams saugiklių? Juk šalyje daug tokių Dievo užmirštų kaimų. O žmonės ir pas gydytojus, ir į bažnyčią, ir į turgų nori nuvažiuoti. Įsigis visi arkliukus, o juos gi šerti reikia, tai ir saugos lietuvaičiai savo žemę, neparduos jos užsieniečiams“, – juokiasi vyras. Pasak jo, užsienyje gyvenantis anūkas pasakojo, kad ten automobilių mokesčiai yra tikrai dideli, tačiau šalyje viešasis transportas taip išvystytas, kad net atokiausiuose miesteliuose neturint automobilio problemų didelių nekyla. Tikros žiemos ir sniego šalyje nė su žiburiu nerasi, tad blogiausiu atveju numini dviračiu iki artimiausios metro ar traukinių stotelės, o iš ten – viskas ranka pasiekiama.
Pensininkams skurstant rėmėme geriau gyvenančius
Automobilių mokestį, kaip ir akcizų didinimą, o iš gautų pajamų išmokėti kompensacijas už sumažintas pensijas siūlo socialdemokratai. Skaičiuojama, kad pensijų kompensavimui iš viso reikės apie 443 mln. litų. Lietuvoje senatvės pensija – viena mažiausių Europoje. Už Lietuvos pensininkus prasčiau gyvena tik kai kurių Balkanų ir dar kelių šalių pensininkai. Tuo metu, kai buvo mažinamos pensijos, Europos Sąjungos šalys, tarp kurių yra ir Lietuva, rėmė krizę patyrusius graikus, nors Graikijos pensininkai už Lietuvos pensininkus gauna vos ne dešimteriopai daugiau.
Socialinio teisingumo ir solidarumo išraiška pastaraisiais metais atrodo keistokai ir klausantis kai kurių Konstitucinio teismo sprendimų, nes kai kurie jų iš dalies valdančiąją koaliciją verčia ieškoti sveiku protu nepamatuotų sprendimų. Nors dar romėnų laikais buvo priimta, kad pats sau teisėjauti negali, Konstitucinis teismas priėmė tai visiškai paneigiantį sprendimą. Jis nusprendė atkurti per krizę valstybės tarnautojams ir teisėjams sumažintus atlyginimus. Pensininkai su sumažintomis senatvės pensijomis liko nuošaly. Šalies Konstitucijoje įtvirtintas lygiateisiškumas – kad visi žmonės lygūs prieš įstatymą – čia sunkiai įžvelgiamas. Kyla klausimas: ar mes gyvename pagal Konstituciją, ar pagal Konstitucinio teismo doktrinas? Kaip bebūtų, Konstitucijoje nenumatyta, kad jos aiškinimo galias turi Konstitucinis teismas.
Neseniai Šiauliuose viešėjusi Seimo narė Aurelija Stancikienė viešai siūlė Konstitucinį teismą, kaip instituciją, visiškai panaikinti. A. Stancikienė nebuvo vienintelė ir pirmoji šio siūlymo iniciatorė. Ši idėja kaži ar galėtų tapti akibrokštu, nes Konstitucinio teismo galios kai kuriose šalyse yra priskirtos kitiems teismams. Be to, taip šalies biudžetas per metus sutaupytų daugiau kaip milijoną litų.
Pensijas atkurti – „iš šešėlio“
Skaičiuojama, kad lietuviai kasmet surūko dešimtis milijonų kontrabandinių cigarečių. Iš šešėlinės tabako rinkos uždirbtos lėšos nepaliaujamai auga. Per 2012 metus kažkas iš to uždirbo 300 mln. Lt., praėjusiais metais ši suma jau siekė 360 mln. Lt. Ekonomistas Nerijus Mačiulis sutinka, kad pensijoms atkurti trūkstamas lėšas būtų galima bandyti paimti „iš šešėlio“.
„Apskritai dėl šešėlinės ekonomikos Lietuva praranda apie 7 milijardus litų, nesukuriamos darbo vietos. Taip yra dėl neapskaitomos prekybos ir dėl kontrabandinių prekių, kai jos yra nelegaliai įvežamos per sieną. Žmones nelabai bijo, kad bus pagauti ir nubausti, nes tokia tikimybė nėra didelė. Apklausos rodo, kad daugiau kaip 60 proc. gyventojų perka kontrabandinę produkciją. Jie nesupranta mokesčių mokėjimo naudos. Kiekvienas nuslėptas mokesčių litas reiškia, kad nukenčia įvairios socialinės grupės: mokytojai, ugniagesiai ir kt.“, – sako N. Mačiulis. Jo nuomone, kovai su šešėliu turėtų būti teikiamas prioritetas, kas dar efektyviai nėra daroma.
Dar ne taip seniai teisėsaugos institucijose už rezultatus buvo nuolat galima tikėtis piniginės motyvacijos. Jau kuris laikas vietoj piniginio paskatinimo pareigūnai dažniau būna apdalinami padėkos raštais ar niekiniais suvenyrais. N. Mačiulis sutinka, kad jei teisėsaugos pareigūnai būtų skatinami už pričiuptus kontrabandininkus, išmokant tam tikrą procentą nuo kontrabandos vertės, kova su šešėliu šaliai nieko nekainuotų.
Keisčiausi mokesčiai
Šešėlio mokestis Venecijoje. Nuo 1993-ųjų apmokestinamos parduotuvėms priklausančios pavėsinės ir lietsargiai. Motyvas – šešėlis krenta ant valstybinės žemės.
Gipso mokestis Austrijoje. Iš slidininkų imamas papildomas mokestis, kuris įtraukiamas į slidinėjimo paslaugų kainą.
„Gal tai ekologinė valdžios vizija ar vienas iš Lietuvos žemės nepardavimo užsieniečiams saugiklių? Juk šalyje daug tokių Dievo užmirštų kaimų. O žmonės ir pas gydytojus, ir į bažnyčią, ir į turgų nori nuvažiuoti. Įsigis visi arkliukus, o juos gi šerti reikia, tai ir saugos lietuvaičiai savo žemę, neparduos jos užsieniečiams.“
