Rusijoje ksenofobija įgyja įvairias formas, pasireiškia skirtinguose lygmenyse. Pati radikaliausia forma, kuria išsilieja neapykanta ir nepakantumas kitokiems, svetimtaučiams, išpažįstantiems kitą religiją ar esantiems kitokios seksualinės orientacijos, yra užpuolimai, vykdomi ultradešiniųjų Rusijoje. Maskvos žmogaus teisių biuras teigia, kad tik labai nedidelė Rusijos visuomenės dalis palaiko ultradešiniųjų vykdomas akcijas ir ksenofobiškas manifestacijas prieš kitataučius. Vis dėlto rasiniu pagrindu įvykdytų nusikaltimų statistika baugina.
Maskvos žmogaus teisių biuro duomenimis, nuo 2008 m. pradžios iki šių metų liepos vidurio Rusijoje rasiniu pagrindu buvo įvykdyta daugiau kaip 170 užpuolimų, per kuriuos 80 žmonių žuvo, o 195 asmenys buvo rimtai sužeisti. Tačiau tikrasis rasiniu pagrindu įvykdytų užpuolimų skaičius yra daug didesnis. Jei per užpuolimus yra išvengiama rimtesnių sužalojimų ar net mirties, dažniausiai dėl jų į policiją nėra kreipiamasi. Daugiausia tokių užpuolimų yra įvykdoma Maskvoje ir Sankt Peterburge, o dažniausiu užpuolikų taikiniu tampa asmenys, atvykę iš Centrinės Azijos šalių. Pagrindiniais įtariamaisiais ar kaltinamaisiais dažniausiai yra neonacių ir kitų atvirai ar užslėptai fašistuojančių grupuočių nariai.
„Sova“, nevyriausybinė organizacija, kovojanti už žmogaus teises Rusijoje, taip pat nuolat pateikia išsamias ataskaitas, kuriose yra fiksuojami nusikaltimai prieš kitataučius Rusijoje. Vienoje iš paskutinių „Sova“ ataskaitų yra pabrėžiama, kad per pirmąjį 2008 m. pusmetį rasistiniu pagrindu įvykdytų nusikaltimų skaičius lėtai, bet nuolat didėjo. Remiantis „Sova“, kitos nerimą keliančios tendencijos yra vis didėjantis geografinis šių užpuolimų plitimas, aktyvesnis moterų įsitraukimas į neonacių grupuočių veiklą ir pačių grupuočių brutalumo augimas – anksčiau užpuolikų aukomis tapdavo išimtinai vyrai, o šių metų pirmame pusmetyje buvo užregistruota daugiau užpuolimų, įvykdytų prieš kitatautes moteris ir vaikus.
Ksenofobija Rusijoje nėra naujas reiškinys, tačiau jo stiprėjimo tendencijos akivaizdžios. Žemiausias ksenofobijos, arba nepakantumo kitokiems, lygis Rusijoje buvo užfiksuotas 1988–1989 m., tačiau Vladimiro Putino atėjimo į valdžią metu net 66 proc. Rusijos gyventojų jau pritarė teiginiui „Rusija – rusams“. Kas lėmė ksenofobinių nuotaikų įsitvirtinimą ir sustiprėjimą Rusijos visuomenėje?
Imigracija
Sovietų Sąjungoje gyveno daugybė tautų, tačiau ši valstybė nepažino imigracijos. Sovietų Sąjungos žlugimas atnešė ne tik naują emigracijos iš Rusijos bangą, bet ir imigraciją. 1992–1995 m. į Rusiją iš NVS ir Baltijos šalių kasmet grįždavo apie milijoną rusų. 10-jo dešimtmečio antroje pusėje imigracijos tempai lėtėjo, tačiau vėliau sekęs ekonominis Rusijos augimas lėmė ir ženklų imigrantų skaičiaus išaugimą.
Daugiausia darbo imigrantų atvyko iš Centrinės Azijos šalių ir Ukrainos, tačiau maždaug penktadalį imigrantų sudaro kinai ir kiti asmenys, atvykę iš Tolimųjų Rytų. Pagrindinė motyvacija, kurios vedami į Rusiją atvyksta darbo imigrantai, yra galimybė daugiau uždirbti. Palyginimui: 2005 m. vidutinis atlyginimas Rusijoje buvo 11 kartų didesnis nei Tadžikistane ir 5 kartus didesnis nei Kirgizijoje ir Uzbekistane. Kita vertus, auganti Rusijos ekonomika sukuria nuolatinį darbo jėgos poreikį, o daugelis Centrinės Azijos šalių kenčia nuo aukšto nedarbo lygio.
Kokia yra valstybės imigracijos politika? Rusijos, išgyvenančios demografinę krizę, ekonomikai reikia imigrantų, tačiau jie nėra mylimi. 2001–2002 m. buvo paskelbta kova su nelegalia imigracija, kuri oficialiai buvo susieta su nusikalstamumu ir terorizmu. Tačiau priemonės, kurių buvo imtasi nelegaliai imigracijai pažaboti, nebuvo veiksmingos, nes apie 90 proc. imigrantų (neoficialiai tai sudaro apie 12 milijonų žmonių) net ir dabar neturi leidimų gyventi ir dirbti Rusijoje. Po kelerių metų buvo priimta nauja migracijos politikos koncepcija, kuri žymėjo santykinį liberalizavimą šioje srityje. Buvo palengvintos sąlygos gauti laikinus gyvenimo ir darbo leidimus imigrantams, ypač atvykstantiems iš „draugiškų“ NVS šalių.
Vis dėlto galima teigti, kad Rusijos vykdoma imigracijos politika nėra nuosekli ir kryptinga: nors ir buvo siekiama pritraukti laikinų darbo imigrantų į Rusiją, 2007 m. užsieniečiams buvo uždrausta prekiauti alkoholiu ir vaistais, o kiek vėliau tais pačiais metais tuometinis prezidentas V. Putinas dekretu apskritai uždraudė užsieniečiams prekiauti Rusijos mažmeninėje rinkoje, šitaip nustumdamas didžiumą užsieniečių Rusijoje vykdomos smulkiosios prekybos į šešėlinę ekonomiką.
Tačiau ar ženkliai padidėjęs imigrantų skaičius Rusijoje ir yra svarbiausia sustiprėjusių ksenofobinių nuotaikų priežastis? Tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija imigrantų srautai buvo ir yra nuolat didžiuliai, joje taip pat veikia vadinamųjų skinheadų (angl. skustagalvių) grupuotės. Vis dėlto čia jie kelia daugiau triukšmo ir sąmyšio nei rimto pavojaus, priešingai negu Rusijos ultradešinieji, veikiantys gana organizuotomis struktūromis.
Į Rusiją plūstantys neoficialūs ir nelegalūs imigrantai į šalį daugiau socialinio stabilumo ir saugumo neatneša, tačiau nėra aiški ir valstybės pozicija sprendžiant imigrantų klausimus. Tai, kad valstybės pareigūnai vykdomas ksenofobines akcijas prieš kitataučius dažnai interpretuoja kaip paprasčiausią chuliganizmą, suponuoja nuomonę, kad ksenofobijos problemos Rusijoje nevertėtų redukuoti tik į ultranacionalistų vykdomas propagandines akcijas ir brutalumo proveržius.
Agnė Kazlauskaitė
