Našlaitė (Viola) – našlaitinių (Violaceae) augalų gentis. Pavadinimas „viola“ kilęs iš senovės graikų mitologinio karaliaus Inacho dukros Ijò vardo.
Našlaičių pavadinimas kilęs iš graikų mitologijos
Ijo buvo Heros šventyklos Arge žynė, Dzeuso mylimoji. Bijodamas pavydžios Heros pykčio, Dzeusas Ijo pavertė sniego baltumo karve. Hera pareikalavo jos sau kaip dovanos ir pavedė ją saugoti šimtaakiui galiūnui Argui.
Kai Dzeuso palieptas Hermis užmušė Argą, Hera užsiundė prieš karvę gylį, kuris visur ją persekiojo. Ši klajojo po Graikiją ir Aziją. Klajodama išvydo prie Kaukazo uolų prikaltą Prometėją, kuris jos ir Dzeuso palikuoniams išpranašavo garsią ateitį.
Atklydusi į Egiptą Ijo atgavo savo išvaizdą ir nuo Dzeuso pagimdė sūnų Epafą, kuris tapo Egipto valdovu bei daugybės mitinių veikėjų (Danajės, Persėjo, Heraklio ir kitų) protėviu. Egipte Ijo garbinta Izidės vardu.
Našlaitinių gentyje yra 400–500 rūšių; daug hibridų, išvesta įvairių veislių. Tai daugiametės žolės, turinčios pražangiai išsidėsčiusius lapus su nenukrentančiais prielapiais. Žiedai gali būti vienspalviai arba trijų spalvų, pavieniai arba išaugę iš lapų pažastų ant ilgų žiedkočių. Vaisius – dėžutė, kurioje subręsta sėklos.
Lietuvoje natūraliai auginama apie 20 našlaičių rūšių, iš kurių dvi – griovinė našlaitė (Viola stagnina Schult.) ir liūninė našlaitė (Viola uliginosa Besser) – įrašytos Lietuvos raudonąją knygą.
Lietuvoje auginamos našlaičių rūšys
Lietuvoje auginamos trys našlaičių rūšys – baltoji našlaitė (Viola alba Besser), tiesiaragė našlaitė (Viola cornuta L.) ir darželinė našlaitė (Viola x wittrockiana Gams.).
Našlaičių selekcija pirmieji Didžiojoje Britanijoje užsiėmė lordas Gambieras ir ledi Mary Elizabeth Bennet. Jie kryžmino įvairiose vietose augančius augalus, siekdami sukurti didesnius žiedus nei buvo sutinkami gamtoje. Naujosios gėlės greitai išpopuliarėjo Didžiojoje Britanijoje, jos pavergė ir kitų pasaulio šalių gėlių mėgėjų širdis.
Selekcininkai išvedė augalus, kurių žiedai gali būti visų vaivorykštės spalvų. Ypatingas akcentas – centre dažniausiai esanti originalios formos ir atspalvio dėmė. Nuo seno tikima, kad našlaitės padeda įsimylėjus. Užtenka augalo sultimis suvilgyti miegančiojo akių vokus ir šis prabudęs amžiams pamils išvystą žmogų.
Anglijoje drovus jaunuolis gali prisipažinti, kad myli, mylimajai nusiųsdamas išdžiovintą žiedelį ir užrašydamas savo vardą. O štai prancūzai ir lenkai našlaites dovanoja išsiskirdami.
Yra iš ko rinktis
Našlaitės skirstomos į žiemines ankstyvąsias stambiažiedes (jos balandžio pabaigoje pradeda žydėti įvairiaspalviais 4,5–5,5 cm dydžio žiedais), stambiažiedes, kurių žiedų skersmuo – 6–8 cm, ir gausiažiedes, itin gausiai žydinčias nedideliais smulkiais žiedeliais anksti pavasarį. Našlaitės yra 10–25 cm aukščio daugiamečiai augalai.
Pasėtos antroje vasaros pusėje, liepos–rugpjūčio mėnesiais, pražysta rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje ir žiedais džiugina iki šalnų. Intensyviausiai žydi kitais metais po sėjos, balandžio ir gegužės mėnesį.
Našlaičių auginimo ypatumai
Našlaitės sodinamos saulėtoje vietoje. Jei jos auga paūksmėje, mažėja žiedai, jų skaičius, ryškumas, ištįsta stiebai. Tiesa, tamsiuose gėlyno kampeliuose augančios našlaitės žydi ilgiau nei saulėtose vietose pasodintos jų giminaitės.
Šios gėlės mėgsta neutralų, vidutinio sunkumo dirvožemį – drėgną priemolį. Vieta neturėtų būti užmirkusi ar pavasarį užtvindoma, nes, šaknims trūkstant oro, augalai gali žūti.
Paprastai šios gėlės dauginamos sėklomis. Norint, kad našlaitės žiedais džiugintų tais pačiais metais, vasario pabaigoje arba kovo pradžioje jos turi būti sėjamos uždarose patalpose. Kitais metais našlaitės žydės gausiau, jei sėklos į dirvą bus subertos birželio–rugpjūčio mėnesiais. Sėjama eilėmis į gerai įdirbtą dirvą.
Daigeliai prasikala po 6–14 dienų, uždengus daržo plėvele, sudygsta dar greičiau. Po 2–3 savaičių daigai pikuojami, rugsėjo mėnesį pasodinami į nuolatinę vietą (20–25 cm atstumu vienas nuo kito). Svarbu, kad iki rudens šalčių augalai išsivystytų, bet nepradėtų žydėti. Vasario–kovo mėnesiais pasėtos ir vasarą pasodintos našlaitės bus dekoratyvios nuo birželio iki rugpjūčio.
Našlaites galima dauginti ir ūgliais. Šis būdas tinka gegužę–birželį. Nuo krūmelių nupjaunami 2–3 mazgus turintys žali ūgliai. Sodinti reikia tamsesnėje vietoje, 0,5 cm gylyje. Ūglius reikia laistyti, purkšti.
Po 3–4 savaičių išsivysto šaknys. Dauginant našlaites anksčiau, jos pražysta vasarą arba rudens pradžioje, ūglius sodinant vėliau – kitų metų pavasarį. Rudenį našlaites reikėtų pridengti eglišakėmis arba mulčiu, kuris nuimamas išėjus įšalui.
Našlaites būtina tręšti
Persodinti gėles nesudėtinga, jos puikiai prigyja, net jei tuo metu žydi, tačiau į naują vietą kelti patartina kartu su dideliu žemės grumstu. Našlaites reikia gausiai laistyti, purenti dirvą.
Vegetacijos laikotarpiu rekomenduojama tręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, tinkamiausios – su kaliu ir fosforu. Pirmą kartą tręšiama 20 dienų po persodinimo, apie 20 g/m2. Vegetacijos laikotarpiu tręšiama dar keletą kartų.
Našlaitės auginamos balkonuose, lauko vazonuose, iš jų formuojami spalvingi gėlyno rėmai. Augalai dekoratyviai atrodo plačiuose žemuose vazonuose. Anksti nužydėjusias našlaites vasarą galima pakeisti vienmečiais augalais – begonijomis ir kiliminėmis gėlėmis.
Gražiai atrodo pasodintos pintame krepšyje ir kyšančios pro jo šonus. Tokių krepšių galima nusipirkti arba pasidaryti patiems. Vielinis krepšys su specialiu įdėklu iš kokoso plaušų, vilnos ar perdirbtos medienos pripildomas komposto bei dirvos mišinio.
Galima įmaišyti ir vandenį sulaikančių granulių. Prieš sodinant augalus įdėkle padaroma 2–3 cm įpjova, o tada krepšys pripildomas žemės.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
