Kad šis pareiškimas buvo greičiau besiklostančios situacijos konstatavimas, liudija ir tai, jog 2011 m. pradžioje prie Vokietijos kanclerės prisidėjo Didžiosios Britanijos premjeras D. Cameronas ir Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy. 2011 m. vasarį vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje kalbėdamas apie terorizmo ir ekstremizmo, kylančio Vakarų valstybių viduje, grėsmę D. Cameronas labai kritiškai atsiliepė apie multikultūralizmą: „Tai, ką aš dabar pasakysiu, remiasi Britanijos patirtimi, bet, manau, kad čia yra ir bendra pamoka mums visiems. Jungtinėje Karalystėje kai kurie jauni žmonės sunkiai tapatina save su tradicinėmis islamo praktikomis, kurias namie praktikuoja jų tėvai [...]. Bet šie jauni žmonės taip pat sunkiai tapatina save ir su Britanija. Taip yra dėl to, kad mes leidome silpninti savo kolektyvinį identitetą. Remdamiesi multikultūralizmo doktrina mes skatinome skirtingas kultūras gyventi atskirus gyvenimus [...]. Mums nepavyko pateikti visuomenės, kuriai jie norėtų priklausyti, vizijos. Mes netgi toleravome tokį šių atskirų bendruomenių elgesį, kuris yra visiška priešingybė mūsų vertybėms. Taigi, kai baltaodis asmuo reiškia nepriimtinas pažiūras, pavyzdžiui, rasistines, mes teisėtai jį smerkiame, bet kai lygiai tokios pat nepriimtinos pažiūros ar praktikos kyla iš asmens, kuris nėra baltaodis, atvirai pasakius, mes buvome pernelyg nuolaidūs, netgi per bailūs, kad jiems pasipriešintume. [...] Užuot skatinus žmones gyventi atskirai, mums reikia aiškaus bendro nacionalinio identiteto, kuris yra atviras visiems, pojūčio. Aš manau, kad tikrai liberali valstybė [...] tiki tam tikromis vertybėmis ir aktyviai jas remia. Kalbos laisvė, tikėjimo laisvė, demokratija, teisės viršenybė, lygios teisės nepaisant rasės, lyties ar lytinės orientacijos – [...] štai kas apibrėžia mus kaip visuomenę, kuriai priklausyti reiškia tikėti šiais dalykais.“ Praėjus vos keletui dienų nuo D. Camerono pranešimo prie gausėjančio Europos lyderių, pasisakančių prieš multikultūralizmą, būrio prisidėjo ir N. Sarkozy: „mano atsakymas yra neabejotinai „taip“ – [multikultūralizmas] tai nesėkmė“. Buvęs Prancūzijos prezidentas televizijos debatuose išsakė panašias mintis kaip ir jo kolegos: „Mes buvome pernelyg susirūpinę atvykstančių asmenų identitetu ir nepakankamai susirūpinę juos priimančios valstybės identitetu. [...] Jeigu tu atvyksti į Prancūziją, tu sutinki įsilieti į nacionalinę bendruomenę, o jeigu tu nenori to padaryti, tai negali būti čia laukiamas.“
Multikultūralizmo nesėkmės politinių lyderių neabejotinai dažnai yra tapatinamos su atvykėlių iš musulmoniškų šalių nesugebėjimu integruotis į valstybės gyvenimą. Kita vertus, tai taip pat taikoma ir kalbant apie emigrantų, pirmiausia iš kitų žemynų, grupes apskritai: kalbos barjerai, nedarbas, piktnaudžiavimas palankiomis socialinėmis garantijomis, tradiciniai atvykėlių iš svetur gyvenimo būdai ir pan. Ir vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad cituojami Europos lyderiai pirmiausia išreiškia daug gilesnį paties multikultūralizmo prieštaringumą, kurį galima pavadinti multikultūralizmo paradoksu.
Multikultūralizmo paradigma skelbia, kad kultūrinių skirtumų pripažinimas yra teisingumo sąlyga ir kad visuomenė yra stipriausia tada, kai visi žmonės yra priimami tokie, kokie jie yra, ir gali pilnai dalyvauti visuomenės gyvenime. O multikultūralizmo paradoksas (kurį akivaizdžiai išreiškia cituojami Europos lyderiai) kyla dėl neatitikimo tarp teorinių šios koncepcijos prielaidų ir praktinės jos realizacijos. Kiek supaprastinant multikultūralizmo paradoksą galima išreikšti tokia formule: mažumų, jų kultūros, gyvenimo būdų ir apskritai „skirtumų“ iškėlimas pasiekia tokį lygį, kai tai pradeda veikti prieš pagrindinius paties multikultūralizmo principus – atvirumą ir toleranciją. Tos pačios priežastys, kurios sudarė prielaidas kitataučių tolerancijai, atvedė prie to, kad visuomenėje buvo sukurti tam tikri tabu, sulaikantys didžiąją sociumo dalį (tautiečius) nuo savo identiteto raiškos bei sklaidos ir nuo kitataučių (pirmiausia, žinoma, musulmonų) gyvenimo būdo kritikos ar apskritai debatų tokiomis temomis. Paprastai tariant, multikultūralizmo paradoksas dažnai pasireiškia tuo, kad užgniaužia diskusijas, nors pats multikultūralizmas kaip doktrina turėtų skatinti bendruomenių dialogą.
Multikultūralizmas kaip koncepcija, skatinanti vieną šalia kitos koegzistuoti įvairias bendruomenes (kaip priešprieša asimiliacijai) ir jų praktikuojamas tapatybes, gali būti gana prieštaringas, jeigu žvilgtelėtume į Europos Sąjungos identiteto širdį. Šiandien visuomeniniame, akademiniame ir politiniame diskursuose verdant debatams nacionalinio valstybių tapatumo kaip priešpriešos europinei tapatybei tema, kalbėti apie Europos Sąjungos kaip bendro darinio tapatumą nėra lengva. Ir vis dėlto turbūt būtų sunku suklysti pasakius, kad Europos Sąjunga yra valstybių bendrija, kurią vienija tam tikros kertinės vertybės – demokratija, tolerancija, pagarba žmogaus teisėms, žodžio laisvė ir pan. Tai yra Europos bendruomenę apibrėžiantys kriterijai ar bent jau vieni iš kriterijų. Todėl multikultūralizmo sukuriama situacija gali atrodyti ypač prieštaringai: valstybių bendrijos, kurios pagrindą sudaro demokratinė valdymo forma ir liberalizmo principai, viduje šalia vietinių tautų egzistuoja dažnai religinio pagrindo vienijamos bendruomenės, kurios bent jau iš dalies nepripažįsta žmogaus teisių (pagalvokime kad ir apie moterų vietą musulmoniškose visuomenėse), kurioms svetima žodžio laisvė, kurios nepritaria demokratijos principams ir, o tai ypač svarbu, netapatina savęs su valstybe, kurioje gyvena, joje vyraujančia kultūra, tradicijomis, pasaulėžiūra ir gyvenimo būdu.
Žinoma, tiesiog būtina paminėti, kad kalbama toli gražu ne apie visus imigrantus, kad ir iš tų pačių musulmoniškų kraštų. Ir vis dėlto ne kas kitas, o musulmonai, kurių skaičius Europoje per pastarąją pusę amžiaus neįtikėtinai išaugo, sudaro kilusios diskusijos apie multikultūralizmo žlugimą esmę. Nesugebėjimas įsilieti į vakarietiškas visuomenes sukuria ekstremizmo pavojų, didina socialinę atskirtį, skatina priešiškumą. Lojalumo valstybei, kurioje gyvenama, klausimas taip pat yra labai įdomus ir skausmingas: jeigu dalis diasporos save tapatina su radikaliuoju islamu, vadinasi, jie galbūt remia teroristinius veiksmus Vakarų valstybių atžvilgiu, priešiškai žiūri į Vakarų valstybes ir apskritai net nesiruošia integruotis į juos priimančios valstybės socialinę aplinką. Pripažinkime, kad valstybinis, nors ir netiesioginis, visuomenę į grupes padalinančio požiūrio rėmimas mažų mažiausiai atrodo keistai, o vengimas diskutuoti temomis, kurios yra nepatogios kitataučiams, neturi nieko bendro su tolerancija.
Todėl šiandieną kylantys debatai ir būdų, kaip į socialinį gyvenimą integruoti kitataučių bendruomenes, paieška, regis, yra pirmieji žingsniai siekiant sulaužyti vyraujančius tabu ir pradėti rimtą ir atvirą diskusiją apie tai, kaip gyvenant kartu negyventi atskirai.
Rimvydas Ragauskas
