Margo atsiprašo žuvusiųjų
Neatpažintų kareivių kūnai guli sukrauti mažame mūriniame morge netoli fronto linijos Donecke, kur 26 metų Margo sako pasikalbanti su žuvusiaisiais.
„Gal skamba keistai... bet aš noriu atsiprašyti jų už žūtį. Noriu jiems kažkaip padėkoti. Tarsi jie girdi, bet negali atsakyti“, – BBC atvirauja ukrainietė Margo.
Ji sėdi prie daiktais nukrauto rašomojo stalo už sunkių lavoninės durų su rašikliu rankoje. Jos darbas – užfiksuoti žuvusiųjų duomenis.
Ukraina nepateikia oficialaus kare žuvusių karių skaičiaus – Ukrainos ginkluotosios pajėgos pakartojo, kad jų karo aukų skaičius yra valstybės paslaptis, tačiau Margo žino, kad nuostoliai didžiuliai.
Skaičiai lieka įslaptinti. Tačiau JAV pareigūnai, kuriuos cituoja „The New York Times“, neseniai nurodė, kad žuvo 70 tūkst. ukrainiečių karių ir net 120 tūkst. buvo sužeista. Tai stulbinantis skaičius, turint omeny, kad Ukrainos ginkluotąsias pajėgas sudaro 500 tūkst. karių. Jungtinės Tautos iki šiol oficialiai užfiksavo 9 177 civilių mirčių skaičių.
Ant Margo dešiniojo riešo yra nedidelė mamos ir vaiko tatuiruotė su įrašyta jos sūnaus gimimo data. Jos išpuoselėti nagai nulakuoti Ukrainos spalvomis. Ji vilki juodus marškinėlius su užrašu „I‘M UKRAINIAN“ (liet. „Aš ukrainietė“).
„Sunkiausia, kai matai žuvusį jauną vaikiną, kuriam nėra net 20, 22 metų. Ir supranti, kad jie mirė ne sava mirtimi, – sako Margo. – Jie buvo nužudyti. Jie buvo nužudyti dėl savo žemės. Tai yra skaudžiausia. Neįmanoma prie to priprasti. Dabar viskas vyksta taip, kad reikia [padėti] vaikinams grįžti namo“.
Sunkiausia jos gyvenimo diena, pasak Margo, buvo, kai jos sugyventinį jam žuvus atgabeno į morgą. 23-ejų Andrijus žuvo mūšyje 2022 m. gruodžio 29 d.
„Jis žuvo gindamas savo tėvynę, – pasakoja ji. – Bet tada dar kartą įtikinau save, kad turiu būti čia, padėti žuvusiesiems“.
Šis darbas užgrūdino ją kaip plieną. Ir kad ir kaip skaudu būtų matyti į lavoninę įnešamus kūnus, ji sako niekada neverkianti viešai.
„Visa tai laikau savyje [iki] vakaro, kai grįžtu namo. Niekas nemato mano ašarų“, – pripažino Margo.
„Blogiau nei Bachmutas“
Dar balandį nutekintuose Pentagono skaičiavimuose žuvusių ukrainiečių skaičius buvo žymiai mažesnis – 17,5 tūkst. Tariamas šuolis iki 70 tūkst. gali būti iš dalies paaiškinamas Ukrainos kontrpuolimu pietuose.
Pirmosios vasarą pradėto kontrpuolimo dienos buvo ypač sunkios Ukrainos pėstininkams – „blogiau nei Bachmutas“, – BBC sakė vienas ten kariaujantis brigados vadas. Donecko miestas gegužę atiteko Rusijai per vieną kruviniausių iki šiol mūšių šiame kare.
Dabar Ukraina pakeitė taktiką, tačiau birželio mėnesį prasidėjusios pastangos palaužti okupantų įtvirtinimus kainavo brangiai, ypač jauniems naujai apmokytiems kariams. Jie žūsta „dešimtimis“ kiekvieną dieną, birželį BBC sakė vienas vyresnysis seržantas, kovojęs aplink Donecko kaimą Velyką Novosilką.
Morge – viename iš daugelio palei fronto liniją – jie stengiasi atpažinti žuvusius karius, atgabenamus tiesiai iš mūšio lauko.
Vienas po kito į lauką išnešami lavonmaišiai, prasideda užuominų paieška. Pirmajame lavonmaišyje – jauno vyro kūnas. Jo akys vis dar atmerktos, rankos atsargiai sukryžiuotos ant šlaunų. Jo veide – pjautinė žaizda, gili žaizda matyti ir ant šlaunies. Atnešamas dar vienas kūnas – ant dešinės plaštakos trūksta pirštų, karinę uniformą sutepė kraujas ir purvas.
Morgo darbuotojai prapjauna žuvusių karių kišenes, jos vis dar pilnos kasdienybės artefaktų – raktai, mobilusis telefonas, piniginė su šeimos nuotraukomis. Žuvus šie daiktai tampa užuominomis, galinčiomis suvesti neatpažintus kūnus su jų šeimomis.
Ant kito lavonmaišio nubraukiamas žodis „neatpažintas“ ir juodu markeriu užrašomas kario vardas ir jo dalinio informacija. Aplink atsiranda daugiau lavonmaišių, bet BBC nėra leidžiama atskleisti, kiek.
Grupė karių – įvairaus rango vadų – atvyksta kariuomenės pikapu ir vaikštinėja šalia morgo rūkydami. Jie apžiūri vieną kūną, bandydami išsiaiškinti, ar karys yra iš jų būrio, kuopos ar bataliono. Panašu, kad vyras žuvo per artilerijos smūgį – jam trūksta dalies galvos, kūnas nusėtas giliomis žaizdomis, vaizdas dar baisesnis, kai kūną apverčia.
„Tai sunku. Nemalonu. Bet to reikia, tai mūsų darbo dalis. Turime tinkamai atsisveikinti su savo vyrukais“, – BBC sakė bataliono vado pavaduotojas, šaukiniu „Avocat“.
Jis sako, kad iš jo padalinio bus atvežta daugiau vyrų padėti atpažinti kūną.
Oksana stojo į Pavlo vietą
Tikrasis Ukrainos aukų mastas atsiskleidžia šalies kapinėse. Vėlyvos popietės saulėje aplink Dnipro Krasnopilskės kapines sunkiai svyra saulėgrąžos – tai šviežiai iškastų kapų garbės sargyba.
Prie vieno tokio kapo 31-erių Oksana verkia vienumoje. Iš nuotraukos į ją žvelgia žuvęs vyras Pavlo. Barzdotas ir raumeningas jaunesnysis seržantas buvo sunkumų kilnojimo čempionas ir asmeninis treneris. Jis žuvo per ankstesnį Ukrainos kontrpuolimą netoli Iziumo miesto lapkritį, kai raketa iš rusų sraigtasparnio pataikė į jo konvojų.
„Jis savo noru išvyko ginti mūsų šalies, – pasakoja Oksana. – Širdyje jis buvo laisvę mylintis karys. Jis buvo mūsų ukrainietiškos dvasios įsikūnijimas“.
Užtruko, kol Pavlo kūnas buvo atpažintas – jis kartu su kitais automobilyje keliavusiais kariais smarkiai apdegė. Galiausiai jį pavyko atpažinti iš tatuiruotės.
Virš kiekvieno kapo švelniame vėjelyje plaka geltona ir mėlyna Ukrainos vėliavos – jų šimtai. Kiekviena iš jų žymi didžiulę netekčių bangą, kasdien užliejančią rytų ir pietų frontų laukus, užpildančią kapines miestuose ir kaimuose visoje Ukrainoje.
Praėjus pusantrų metų nuo šio karo pradžios, mažai šeimų čia liko nepaliestos sielvarto. Tačiau vis tiek atrodo, kad valia kovoti nesumažėja. Atvirkščiai, netektys kol kas paskatino užsispyrimą siekti pergalės.
Oksana ir Pavlo sudarė karo meto paktą, kad jei jis žus, ji eis kariauti. Pastaruosius du mėnesius ji tarnavo žvalgybinių dronų padalinyje Bachmuto pakraštyje.
O netrukus Oksana užsivilko pilną ekipuotę ir leidosi ieškoti rusų prieštankinio dalinio, kuris taikosi į Ukrainos pajėgas. Q. Sommerville‘is klausia jos, kodėl ji leidosi į tokią riziką. Tai jos moralinė pareiga, sako Oksana, žaisdama su sidabriniu vestuviniu žiedu ant dešinės rankos.
„Tiesiog reikia tęsti tai, ką jis pradėjo. Kad visos jo pastangos nenueitų veltui. Savanorystė ir parama yra gerai, bet aš noriu būti [karo] dalimi, mūsų pergalės dalimi ateityje“, – paaiškina Oksana.
