Vienose darbovietėse tokia pagalba numatyta, tačiau kitur darbuotojas gali jos ir negauti.
Tačiau ką svarbiausia žinoti gyventojams?
Neprivaloma, bet praktikoje pasitaiko dažnai
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) pastebėjo, kad tokioje situacijoje privataus sektoriaus darbuotojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų teisių reglamentavimas skiriasi.
„Darbo kodekse, kuris taikomas visiems darbuotojams, nenumatyta darbdavio pareiga mokėti išmokas, mirus darbuotojui ar jo šeimos nariui.
Tačiau privataus sektoriaus darbdaviai tokias išmokas gali skirti, jei tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar vietiniuose norminiuose teisės aktuose. Išmokos nurodytais atvejais gali būti skiriamos įmonės vadovo sprendimu“, – nurodė VDI atstoviai.
Jiems paantrino ir teisininkė Evelina Kiznė, kuri pažymėjo, kad įstatymai darbdavių mokėti tokios išmokos neįpareigoja, tačiau praktikoje tokių atvejų pasitaiko dažnai.
„Daugelyje įmonių, ypač didesnių, tai yra įrašyta į kolektyvinę sutartį, darbo apmokėjimo sistemą arba vidaus tvarkos taisykles. Būna ir taip, kad jokio dokumento nėra, o pašalpa skiriama vienkartiniu vadovo sprendimu, kai darbuotojas kreipiasi“, – paaiškino E. Kiznė.
Kiek pinigų gali išmokėti?
Teisininkė pridūrė, kad įstatymai nenumato ir išmokos ribos, todėl teoriškai darbdavys gali skirti bet kokią sumą. Visgi praktinė riba, anot jos, ateina iš mokesčių.
„Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymas numato, kad darbdavio išmokėta pašalpa neapmokestinama, ir jokia maksimali suma čia nenurodyta. Bet lengvata galioja tik siauram giminystės ratui: kai miršta darbuotojo sutuoktinis, vaikas (įvaikis) arba tėvai (įtėviai).
Jeigu miršta brolis, sesuo, senelis ar uošvis, lengvatos nebelieka ir visa suma apmokestinama kaip su darbo santykiais susijusios pajamos, su GPM ir „Sodros“ įmokomis. Dėl to reali praktika svyruoja nuo kelių šimtų eurų iki vieno kito vidutinio atlyginimo. Svarbu ir tai, kad išmoka būtų įforminta būtent kaip pašalpa“, – pridūrė teisininkė.
Tuo metu VDI pabrėžia, kad pagal biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymą, mirus biudžetinės įstaigos darbuotojui, jo šeimos nariams (sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams), motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui, kitiems giminaičiams, kurie su mirusiuoju turėjo artimą ryšį ir (ar) gyveno kartu) iš biudžetinei įstaigai skirtų lėšų gali būti išmokama iki 5 minimalių mėnesinių algų (MMA) dydžio (2026 m. t. y. iki 5 765 eurų) materialinė pašalpa, jeigu yra pateiktas jo šeimos nario rašytinis prašymas ir mirties faktą patvirtinantys dokumentai.
Visgi inspekcijos atstovai pabrėžia, kad dėl konkretaus išmokamos materialinės pašalpos dydžio sprendžia įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į darbuotojo materialinę padėtį, įstaigos finansines galimybes, konkrečias faktines aplinkybes (mirė darbuotojas ar jo šeimos narys, mirusiojo ryšys su darbuotoju ir kt.).
Konkrečius išmokamos materialinės pašalpos dydžius ir kriterijus gali numatyti ir įstaigos vietiniai norminiai teisės aktai.
Tuo metu privačių įstaigų darbuotojai apie išmokos, kuri mokama mirus darbuotojui ar jo šeimos nariui, mokėjimą ir išmokos dydį gali sužinoti, susipažinęs su darbovietėje taikoma kolektyvine sutartimi, darbo apmokėjimo sistema ar kitais vietiniais norminiais teisės aktais.
Kur kreiptis?
E. Kiznė primena, ką daryti darbuotojui, kuris neteko artimojo.
Pasak jos, pirmiausia reikėtų pažiūrėti savo įmonės dokumentus: kolektyvinę sutartį, darbo apmokėjimo sistemą, darbo tvarkos taisykles.
„Dažnai jos yra įmonės intranete, o jei ne, reikėtų kreiptis į darbdavį ir prašyti kopijų. Jeigu ten nieko nėra, tai dar nereiškia, kad pašalpos nebus.
Verta tiesiog parašyti personalui ar vadovui ir paprašyti, nes daug kur sprendimas priimamas individualiai. Prašymą geriau teikti raštu ir pridėti mirties faktą patvirtinantį dokumentą“, – komentavo pašnekovė.
Primena, ko reikėtų neužmiršti mirus artimajam
Taip pat teisininkė primena, kad yra ir dar keli dalykai, kuriuos mirus artimajam gyventojai dažnai užmiršta.
Pavyzdžiui, darbo kodekse numatoma, kad darbdavys yra įpareigotas patenkinti prašymą suteikti iki penkių kalendorinių dienų nemokamų atostogų dalyvauti mirusio šeimos nario laidotuvėse, čia darbdavys atsisakyti negali.
Taip pat, pasak E. Kiznės, ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į formuluotes.
Pavyzdžiui, jei darbo sutartyje rašoma, kad darbdavys gali skirti išmoką, tai, anot teisininkės, reiškia darbdavio diskreciją: darbuotojas turi teisę prašyti, bet ne reikalauti, ir atsisakymo pats savaime neskųs.
Tuo metu, kai sutartyje nurodoma, kad darbuotojui skiriama išmoka, tai jau yra pareiga.
„Jei taip įrašyta kolektyvinėje sutartyje ar darbo apmokėjimo sistemoje, tai tampa darbo teisės norma, kurios darbdavys privalo laikytis, o neišmokėjęs gali sulaukti darbuotojo kreipimosi į darbo ginčų komisiją.
Tik reikėtų nepamiršti, kad ir žodis „gali" darbdavio visiškai neišlaisvina. Darbo kodekso 26 straipsnis reikalauja taikyti vienodus kriterijus ir teikti vienodas lengvatas, tad skirti pašalpą vienam darbuotojui ir atsisakyti kitam, esančiam tokioje pat padėtyje, be objektyvios priežasties negalima. Kilus ginčui būtent darbdavys turėtų įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo“, – paaiškino specialistė.
