Nors dabar G. Kvietkauskas vadovauja žemės ūkio įmonei, jis neslepia, kad apie tokią sritį niekada nesvajojo – mokykloje šią mintį netgi vijo šalin.
Naujasis laidos „Rykliai“ sezonas per TV3 – jau greitai!
„Niekada nesvajojau būti žemės ūkio technikos pardavėju. Esu labiau filologas, man patinka humanitariniai mokslai. Bet taip jau gavosi, kad užaugau Žemės ūkio universiteto aplinkoje.
Niekas nebuvo planuota – daug atsitiktinumų. Mes turėjome tokį posakį mokykloje, kad geriau stoti į karvės šūdą nei į žemkę (juokiasi). Nuo žemkės bėgau labai ilgai, kokius 8 metus. Kol galiausiai mane netyčia į tai numetė gyvenimas. Kažkiek su tuo susipažinau, išmokau vairuoti traktorius, vėliau pradėjau juos pardavinėti“, – pasakojo jis.
Neprimena tipinio verslininko
Kalbėdamas apie tai, koks jis yra dabar, Gediminas sako, kad jam labai svarbu nevaidinti, net jei verslo pasaulyje tai yra įprasta. Anot jo, netipinis verslininko įvaizdis – daugiau nei fasadas.
„Tai nėra mano įvaizdis, tai esu aš. Man patinka, kad aš galiu savęs neslėpti, būti savimi versle ir nevaidinti kažkokio personažo. Tai yra didelis privalumas, nes sutaupo nervų. Man nereikia galvoti – elgiesi taip, kaip elgiesi.
Kai pradedi verslą, apie 20 metų atgal, visada stengiesi įtikti kitiems: vizualiai, savo kalbėsena, dėtis marškinius, švarką, lakuotus batus. Man nepatinka. Nesu švarkų nešiotojas. Man patinka mano kedai, kerzai, maikės. Jaučiuosi, kad esu šiek tiek kitoks versle, nei kad kiti galėtų įsivaizduoti“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, dėl tokio savo mąstymo jis labai džiaugiasi, o prie to priprato ir aplinkiniai.
„Aš jaučiuosi, kad gyvenu gyvenimo etapą, kai visi tikisi Gedą pamatyti tokį, koks jis yra. Visiems būtų keista, jei pamatytų mane su smokingu. Aš džiaugiuosi, kad išsikovojau galimybę būti Gedu.
Versle žmonės dažnai neatskleidžia savo tikro veido. Reputacija yra geriausia tada, kai ji yra natūrali. Žmonės vaidina, kad yra tokie, kokie nėra. Tai apima kalbėseną, laikyseną, išvaizdą... man yra svarbu nevaidinti. Tai užtruko 10–15 metų, bet tai nėra susiję su metais – labiau susiję su branda“, – teigė verslininkas.
Knygos dėka surado meilę
Nors vyras yra užimtas žmogus, dėl savo greito gyvenimo tempo pomėgių neatsisako. Vienas jų – knygų skaitymas.
„Man knyga yra tiesiog atsipalaidavimo forma. Myliu istoriją, antropologiją, politiką, dokumentiką, skaitymas man – pagrindinis atsipalaidavimo būdas“, – dalijosi G. Kvietkauskas.
O būtent šis pomėgis į jo gyvenimą atvedė ir meilę – dėl skaitomos knygos jie susipažino su žmona.
„Tą knygą žino ne daug kas – Richardo Bacho „Tiltas per amžinybę“. Per ją aš susipažinau su savo žmona ir gyvenimo meile. Mūsų pažinties akimirką mes skaitėme tą pačią knygą, o dabar jos pavadinimas yra ir ant mūsų vestuvinių žiedų“, – prisiminė Gediminas.
Lemtingas įvykis
Kitas jo pomėgis – tikrai ne eilinis. Verslininkas yra lakūnas, tiesa, kol kas yra kelyje į egzaminų išlaikymą. Šis hobis į jo gyvenimą atėjo atsitiktinai ir padėjo pasijausti laisvu.
„Esu nediplomuotas lakūnas. Man reikia išlaikyti teorijos egzaminą, kol kas sekasi sunkiai (juokiasi). Dar nebandžiau, bet planuoju 2–3 metų bėgyje, jei nepavyks per tiek laiko, jau pyksiu ant savęs. Skraidymas yra tas dalykas, kuriame pasijaučiu laisvas.
Skraidyti norėjau visa gyvenimą. Mano mėgstamiausias rašytojas ir pilotas Richardas Bachas – jis mane užkabino. Kažkada buvo toks sutapimas, kad Steponas Kairys nusipirko mūsų seną traktorių, su kuriuo norėjo šienauti savo aerodromą. Mums reikėjo jį pataisyti ir gavosi toks sutapimas, kad pradėjau skraidyti“, – pasakojo verslininkas.
Nepaisant to, kaip Gediminas mėgsta šią veiklą, praeityje nutikęs įvykis buvo privertęs pamiršti skraidymą keliems metams.
„Su mano mokomuoju lėktuvėliu, kuriuo turėjau tą dieną skristi, užsimušė mano mokytojas. Po to turėjau dviejų metų pauzę, kad susivokčiau, kaip jaučiuosi lėktuve, nes tai buvo fatališkas įvykis – tą dieną buvo ir mano gimtadienis.
Tą pačią dieną mane pakvietė pasiplaukioti Kauno mariose ir taip aš praleidau tą skrydį, kuriame žuvo mano mokytojas. Manau, mane išgelbėjo angelas sargas“, – teigė jis.
Šeima ir kelionės
G. Kvietkauskas su žmona augina du vaikus – 12-os ir 14-os metų berniukus. Paklaustas, kaip sekasi suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu, jis neslepia, kad tai – nėra lengva, o ypač, kai neturi savo tėvų pavyzdžio.
„Suderinti viską blogai sekasi, nuoširdžiai sakau. Visada gali būti geresnis tėvas. Mokytis nelabai turėjau iš ko. Mūsų vaikai senelių neturi, nes mūsų su žmona tėvai mirę. Todėl mokaisi iš gyvenimo, patirčių.
Bandau tapatinti save su savimi paauglystėje. Mano vyresnėlis dirba pas mane įmonėje – daro pagalbinius darbus. Aš bandau atsiminti, kas aš buvau jo metų, kai, pavyzdžiui, padėdavau savo seneliams bulves kasti, malkas kapoti ir taip toliau“, – prisiminė Gediminas.
Mėgstama šeimos veikla – kelionės. Tiesa, jų planuoti iš anksčiau nepavyksta.
„Kelionės man pats vertingiausias dalykas. Kaip tik neseniai grįžome iš Disneyland Paryžiuje. Vaikams prižadėjau, kad neisiu nė į vieną atrakcioną – nuėjau į keturis (juokiasi). Kelionė yra galimybė atitrūkti, pabendrauti.
Aš visiškai neplanuoju kelionių. Mano gyvenime viskas greitai keičiasi, todėl planuoti kur būsiu po kelių mėnesių negaliu. Mano kelionės gimsta savaitę prieš – ir man taip labai patinka“, – kalbėjo G. Kvietkauskas.
Žmonių neskirstymas ir protestas
G. Kvietkauskas visai neseniai dalyvavo ir TV3 laidoje „Miestas ar kaimas“. Jo manymu, jam pačiam žmones taip skirstyti nelabai patinka, nes apie kaimo žmones sudaryta nuomonė – neteisinga.
„Užaugau mieste, o vasaras praleisdavau pas močiutę kaime, bet nenoriu sakyti, kad esu kaimo vaikas, nes tai iškarto klišę uždeda. Bet mano verslas – visada buvo miestas. Dabar atsikraustėme į naują būstą už miesto, su vaizdu į mišką, be kaimynų. Pagal tradicinę nuomonę, tai kaimas, bet tai nėra kaimas.
Man nepatinka žmones dalyti į miesto ir kaimo. Mano klientai yra ūkininkai iš kaimo, bet aš nematau, kad šie nusileidžia miesto filosofijai. Jie yra protingi, išsilavinę žmonės, geri verslininkai“, – tvirtino jis.
Kalbėdamas šia tema jis atsiminė ir praeitų metų įvykius – ūkininkų protestą. Kadangi buvo svarbi mitingo dalis, sutiko apie tai papasakoti.
„Pernai buvo ūkininkų protestas, į kurį aš įsivėliau organiškai. Jame dalyvavau ir pats, stovėjau ant scenos, sakiau kalbą. Kas man patiko, kad tas protestas išprovokavo gyvą diskusiją, kuri pradžioje buvo neskani, bet tada tapo logiška. Kaip Vilnius, Vilnių imu kaip metaforą, įsivaizdavo kaimą?
Visi tikėjosi konfliktų, bet tai buvo tikriausiai geriausias protestas Lietuvos istorijoje. Provincijos žmonės užsidėjo etiketę, kad galima protestuoti kultūringai.
Kaip žemės ūkio sektoriaus įmonę, mes buvom vieninteliai, kurie daklaravo, kad palaikome protestą. Reputaciškai galėjome paslysti, nes provokavijų buvo: netoli ir Gražulis, ir Celofanas vaidenosi. Jei būtų buvusi kibirkštis, nebūtų buvę gerai.
Bet ką aš kaip verslo žmogus supratau, kad aš galiu keisti įvaizdį. Ūkininkas ir kaimo žmogus yra vaizduojamas su botais ir šakėmis, bet ūkininkai proteste parodė kultūrą bei susilipdė kaip bendruomenė“, – sakė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
