Kurtuvėnų (Šiaulių rajonas) medžiotojų būrelio pirmininkas Kęstutis Šufinskas, medžiojantis jau 35-erius metus, sako, kad pastaraisiais metais miškuose gerokai sumažėjo kiškių. Kiškiai, pasak medžiotojo, yra bailūs ne tik pasakose. Nors ir gudrūs – kitaip išnyktų visiškai.
Turi daug priešų
Kiškiais domimės ne atsitiktinai: naujiji metai pagal kinų kalendorių laikomi Kiškio (Zuikio) metais. Lietuvoje gyvena baltieji ir pilkieji kiškiai. Medžioti galima tik pilkuosius. Baltieji kiškiai nebemedžiojami nuo 1989-ųjų, jie yra saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
„Anksčiau kiškių buvo pilna, bet jau kokie penkeri metai, kai sumažėjo. Ko gero, plėšrūnai kiškius išgaudė. Kiškiai daug priešų turi – ne tik lapės, bet ir vanagai, gandrai, varnos, juodvarniai. O lapių miške labai daug: vienoje medžioklėje vyrai trylika nušovė“, – sako medžiotojas.
Anksčiau ilgaausiams pražūtinga būdavo žemės ūkio technika, jų gretas praretino ir ligos.
Pasak K. Šufinsko, per metus Kurtuvėnų medžiotojų būrelis tris kartus organizuoja zuikių medžioklę. Pastarojoje medžioklėje pavyko sumedžioti vos du skeltalūpius.
„Anksčiau vienas žmogus septynis kiškius sumedžiodavo“, – palygina medžiotojas.
Kiškiai, K. Šufinsko teigimu, yra bailūs ne tik pasakose. „Kiškių medžioklėje turi būti labai pasiruošęs. Jie moka pėdas mėtyti, daro lanką, didelį šuolį į šoną. Gudrūs kiškia. Jei tokie nebūtų, visai išnyktų“, – sako medžiotojas.
Nutrauks medžioklę
Kailį kiškiai keičia rudenį. Pasak medžiotojo, baltieji kiškiai dabar yra balti kaip sniegas. Kiškių kailis yra plonas, netvirtas, labiau tinka kepurėms nei kailinukams.
„Šiaip kiškis – nekaltas žvėrelis, – šypsosi medžiotojas. – Žalos pridaro tik sodininkams, nes apgraužia neaprištus vaismedžius.“
Pagal sumedžioto kiškio taukus medžiotojai spėja orus. Jei taukų labai daug, bus stipri žiema.
Šiemet K. Šufinskas nušovė vienintelį kiškutį, taukų pastarasis turėjo labai mažai, tik ant inkstukų.
Pasak medžiotojo, kiškio taukai turi gydomųjų savybių, jie iškaitinami lėkštėje ar marlėje virš vandens garų. Sakoma, kad kiškio taukai labai gerai gydo žaizdeles, tad artimieji ir pažįstami kreipiasi į medžiotoją prašydami šio vaisto. Bet kai zuikių nėra, ir taukų nėra.
Žiemą medžiotojai, šerdami miško gyvūnus, nepamiršta ir skeltalūpių. Veža šieno kuokštelių, anksčiau rišdavo šluoteles. Bet bailieji kiškiai nenoriai eina į šėryklas. Dar randa krūmelių, kuriuos pagraužia.
„Dabar ypač blogas laikas žvėrims, lijęs lietus uždėjo ledo plutą ant sniego. Stirnelių kojos – kruvinos, ledo nuraižytos, – sako K. Šufinskas. – Reiks nutraukti medžiokles, nes labai sunki žiema. Manome, kad po Naujųjų metų nemedžiosime. Nehumaniška tokiame giliame sniege išbaidyti iš šėrimo vietų.“
Apie kiškius
Baltasis kiškis – kiškinių šeimos žinduolis, šiek tiek mažesnis už pilkąjį kiškį. Sveria apie 3,5 kg. Vasarą kailis pilkos spalvos. Šeriasi du kartus per metus. Rudenį, spalio mėnesį, kailis tampa baltas, o kovo viduryje – kailis keičiamas į vasarinį pilkos spalvos. Žiemą išsišėrę žvėreliai būna visiškai balti, tik su juodais ausų galiukais, nors Lietuvoje būna ir ne visai baltų individų. Pasitaiko baltųjų ir pilkųjų kiškių hibridų.
Vasarą baltieji kiškiai minta žoline augmenija, o žiemą apgraužia drebulių, beržų, gluosnių šakas, įvairius krūmus, graužia žievę. Vaikus veda 2– 4 kartus per metus. Vadoje būna 2– 5 jaunikliai.
Lietuvoje gyvena miškuose. Mėgstamos vietos – aukštapelkių, miško pakraščių, jaunuolynų plotai.
Lietuvos miškuose baltųjų kiškių nėra gausu.
Iki 1989 metų baltasis kiškis Lietuvoje dar buvo medžiojamas, dabar įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Pilkasis kiškis – 4– 6,5 kg svorio žvėrelis, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa. Ausų viršūnėlės juodos.
Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės – ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis.
Kiškių pėdose, tarpupirščiuose yra prakaito liaukų, dėl to prie jų nelimpa sniegas. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių.
Pastebimai mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.
Gyvena miškuose, laukuose, soduose, net daržuose. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500 – 2000 m virš jūros lygio.
Veiklūs ištisus metus. Aktyviausi rytą iki vidurdienio ir pavakary bei vakare. Per parą įsiruošia 2– 3 gulyklas. Gulykla – nedidelė duobutė, kurią prasikasa priekinėmis kojomis. Arimuose duobutė būna tokio gylio, kad joje telpa prigludęs prie žemės.
Poruotis pradeda sausio – vasario mėnesiais (priklauso nuo žiemos). Per metus užaugina 1– 3 (4) vadas po 1– 5 (7) jauniklius.
Gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir jau po 20 minučių gali judėti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
