Apie tai, kodėl kodėl vėl iškyla tokie Lietuvos skauduliai, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo gydytoja radiologė, Seimo narė Jurgita Sejonienė ir Lietuvos medikų sąjūdžio pirmininkė Auristida Gerliakienė.
Sprendimas – toksiškas
Ponia Gerliakiene, jūs kalbėjote apie Šiaulių atvejį, kad jis nutiko ne šią savaitę, ne praėjusią, o rugsėjo pabaigoje. Gal galite plačiau papasakoti, kaip šis įvykis buvo užrakintas?
A. Gerliakienė: Aš spėju, kad prieš du metus Šiaulių ligoninę sukrėtęs įvykis turėjo savo pasekmes. Ne visi šios ligoninės darbuotojai tinkamai įvertino situaciją, greičiausiai atliktą tyrimą ir nušalintą vadovą priėmė kaip grėsmę. O po šio įvykio, matyt, kiekvienas asmeniškai priėmė sprendimą, kaip tokiu atveju elgtis, ir nuspręsta neviešinti. <...>
Kai susisiekė žurnalistai, interviu duoti atsisakė, galimai dėl tos pačios priežasties, kad buvo priimtas bendras sprendimas nieko neskleisti. Man labai keista ligoninės vadovo pozicija, kai sakoma, kad nusižudė žmogus – jis yra nuasmeninamas.
Įdomus požiūris, manau, kad jis yra susijęs su bendru situacijos vertinimu. Manau, kad jis yra labai toksiškas. Net neabejoju, kad tie žmonės, kurie matė, kas vyko skyriuje, negalės normaliai gyventi su šia žinia, nes anksčiau ar vėliau pradeda griaužti kaltės jausmas. Tokiu atveju norisi kažkokios išpažinties ir ji kažkada įvyks.
Ponia Sejoniene, kaip jūs vertinate tokius atvejus, apie vieną jų sužinojome iškart, o kitas buvo slepiamas?
J. Sejonienė: Aš pritarčiau Auristidai, kad slėpti faktus nėra teisinga. Nepaisant to, aš iš tiesų nežinau, ar ten buvo daugiau asmeninių, ar darbinių priežasčių. <...>
Bendradarbio savižudybė paveikia emociškai, todėl tai, kad nebuvo komunikuojama su darbuotojais, nebuvo siūloma pagalba, nebuvo bandoma aiškintis, ar tai galėjo būti darbinės priežastys – vertinu neigiamai. Tuo tarpu Santaros klinikų reakciją, ministerijos reakciją ir psichologinės pagalbos teikimą nusižudžiusio kolegos bendradarbiams vertinu labai teigiamai.
Nelinkę kreiptis pagalbos
Jūs minite psichologinę pagalbą jau po tragedijos, o ar yra pakankamai gaisro gesinimo iki tragedijos, ar medikai gauna pakankamai psichologinės pagalbos, ar jie žino, kur gali kreiptis?
J. Sejonienė: Reikia pabrėžti, kad sveikatos priežiūros darbuotojų darbas yra ir fiziškai, ir emociškai labai įtemptas. Problema ta, kad sveikatos priežiūros darbuotojai nėra linkę kreiptis psichologinės pagalbos.
Pavyzdžiui, pandemijos pradžioje Jaunųjų gydytojų asociacijos iniciatyva buvo įkurta internetinė psichologinės pagalbos platforma, skirta būtent sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems tuo metu teko labai didelis krūvis, labai nedaug žmonių į ją kreipėsi.
Medikai, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra linkę užgniaužti, darbu kompensuoti savo psichologinę būseną, nerimą, galbūt net depresiją. <...> Vengimo kreiptis pagalbos yra labai daug ir tai yra neigiamas reiškinys.
Ponia Gerlikiene, kaip paskatinti medikus, kad jie nebijotų kreiptis pagalbos?
A. Gerliakienė: Labiau emocinės pagalbos linkę kreiptis jauni žmonės, nes jie mažiau bijo. Vyresni prisimena tą stigmatizavimą ir tai, su kuo Lietuvoje buvo siejama psichiatrija. Gana ilgai buvo tokia tvarka, kad, jeigu medikas gydosi pas psichiatrą arba gauna psichologinę pagalbą, jis negali dirbti, tik nesenai ji buvo panaikinta.
Man visiškai suprantama, kodėl šitoje bendruomenėje yra tokia baimė. Tačiau apie tai kabėti ir darbuotojams siūlyti paskaitas ir seminarus, kur būtų galima aptarti įvairias problemas, yra būtina. <...>
Visą pokalbį rasite straipsnio pradžioje.
