Prieš savaitę tekančią Japonijos saulę pasitikę keliautojai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius, turi mums paruošę ne tik gausybę nuotraukų, bet ir pasakojimų. Ir apie tai, kaip ieškodami perlų agurkus rinko, ir apie tai, kaip svečioje šalyje Velykas šventė.
„Turime tokią tradiciją, kad Vytaras per kiekvieną kelionę, nusitrenkęs už tūkstančių kilometrų nuo namų, gamina kokį nors lietuvišką patiekalą. Kartais mums nepasiseka, ir jo vaišėmis tenka dalintis su pakeliui sutiktais kitais keliautojais. Tačiau tokio išbandymo, koks Vytarui teko šitoje kelionėje, mes dar niekada nebuvome patyrę“, – viename laiškų rašė keliautojai
O štai čia vyrukų nuotraukos iškeliaujant iš Tokijo miesto. „Mūsų laukia 5000 kilometrų aplink Japoniją“, – rašė turistai.
Atvykę į Tobos miestą, du keliautojai išsiruošė ieškoti jūros turtų. „Išsiruošėme žvejoti perlų kartu su Ama“, – paaiškinę, jog Ama, tai senovinė moteriška perlų ieškotojos profesija, fotografui pozavo vyrukai.
Kaip pasakojo keliautojai, Toba miestelis yra įsikūręs kelis šimtus kilometrų piečiau Tokijo, prie Ise įlankos. Sezono metu čia gausu austrių, kuriose vis dar pasitaiko ir perlų.
„Amos garsėja tuo, kad nuo senų senovės nardo į maždaug 10 metrų gylį (beveik) be jokios įrangos. Anksčiau jos nenaudodavo net nardymo kaukių, jau nekalbant apie hidrokostiumus. Mums, kaip besiskleidžiantiems talentams, buvo padaryta išimtis” , – toliau įspūdžiais dalinosi M. Starkus ir V. Radzevičius.
Vyrukai, žinoma, suskubo paaiškinti, kodėl ši pelninga profesija priskiriama tik moteriškajai lyčiai: „Kodėl tik moterys, klausite. Atsakysime! Dėl dviejų priežasčių. Pirma – anksčiau moterims šiuose kraštuose nebūdavo kito pragyvenimo šaltinio, tai jos pradėjo kapstytis jūroje. Antra –iki šiol tikima, kad moters odos sandara yra labiau pritaikyta atlaikyti šalčiui, todėl joms lengviau išbūti ilga laiką po vandeniu. Stiprioji lytis, gi!” , – drąsiai rėžė keliautojai.
Vartydami nuotraukas galerijoje išvysite nardytojo kostiumu apsirengusią moterį. Tai – tikroji perlų ieškotoja. „Ama pradeda nardyti dar paauglystėje ir nardo visą gyvenimą. Viena iš jų sutiko palydėti mus ir parodyti visas verslo subtilybes“, – dėstė keliautojai.
Abu vyrai nesigėdijo pripažinti, jog šviežiai iškeptiems perlų ieškotojams šis darbas sekėsi kiek sunkiau. „Kadangi mūsų sugebėjimai nardyti be jokios įrangos į dešimties metrų gylį ir išbūti po vandeniu iki dviejų minučių kėlė rimtų abejonių, pirmąsias pamokas teko vykdyti tiesiog ant kranto. O kai kuriems naujokams, dėl didelio kūno paviršiaus ploto nugrimzti į dugną buvo tikras iššūkis”, – neslėpė V. Radzevičius ir M. Starkus.
Kad ir kaip tikėjosi praturtėti, vyrams teko nusivilti. „O buvo taip. Pakišo Martynas galvą po vandeniu, o mus lydinti ama baksnoja jam panosėje – atseit, va, čiupk laimikį. Aha, gera jai baksnoti! Tas laimikis – kažkoks slidus gleivėtas padaras, pasislėpęs po akmeniu, sučiuptas spurda ir aiškina savo teises, o dar sudaro didelę tikimybę, kad staiga ims ir suleis tau į ranką dantis, spyglius ir įvairiausius nuodus, nuo kurių yra mirštama akimirksniu. Ne, nesuleido. Ir atsidūrė krepšyje.
O laimikis pasitaikė šis – sruoga skanių dumblių, labai aktyvus bjauraus charakterio moliuskas, trys jūros agurkai ir jūros žvaigždė, kuri yra nevalgoma, bet pati suėda visus naudingus dugno gyvius, todėl yra negailestingai naikinama, – smagia patirtimi dalijosi turistai.
Palikę Tobą, keliautojai nusigavo į Narą Tai – viena iš senųjų Japonijos sostinių. Neseniai šis miestas atšventė 1200 metų jubiliejų. „Nara, kaip senoji sostinė, yra išsaugojusi visą krūvą turistinės traukos objektų – šventyklų, rūmų ir kitų labai gražių senienų. Bet mes jas visas šį kartą palikome turistams, – puikiais vaizdais džiaugėsi Martynas ir Vytaras.
Velykų proga vyrai nusprendė, jog šią šventę pažymėti. Deja, Naroje bažnyčių nėra, todėl, radę budistų šventyklą, peržengė per jos slenkstį. „Šiaip su tais slenksčiais japonai akivaizdžiai turi kažkokių nesuvestų sąskaitų – jie pas juos visada dideli, ir už jų nuolat kliūna kojos (ypač vyresnio amžiaus prelegentams). Be to, jokiu būdu negalima užlipti ant slenksčio – tai gali būti priimta kaip nepagarbos ženklas“, – įspūdžiais dalijos Martynas ir Vytaras.
Velykų proga vyrai nusprendė, jog šią šventę būtina pažymėti, kad ir ne gimtojoje žemėje. Deja, Naroje bažnyčių nėra, todėl, radę budistų šventyklą, peržengė per jos slenkstį. „Šiaip su tais slenksčiais japonai akivaizdžiai turi kažkokių nesuvestų sąskaitų – jie pas juos visada dideli, ir už jų nuolat kliūna kojos (ypač vyresnio amžiaus prelegentams). Be to, jokiu būdu negalima užlipti ant slenksčio – tai gali būti priimta kaip nepagarbos ženklas“, – įspūdžiais dalijosi Martynas ir Vytaras.
Keliautojai stebėjosi išskirtiniu Japonijos budistų stiliumi: „Pietryčių Azijoje prisižiūrėjome vienuolių, kurie visą laiką vaikšto įsisupę į savo ryškiai oranžinius rūbus. Japonijoje budizmas – daug liberalesnis.“
