M. Bertulis pripažino, kad susirūpinimas atvykėlių gebėjimu perimti vietos kultūrą bei teisine tvarka yra pagrįstas, tačiau pabrėžė, jog nedera vertinti asmens remiantis vien jo tautybe, tikėjimu ar išore.
Pasidalijo įrašu
Apie tai M. Bertulis prabilo socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“.
„Tiek visi kalbėjo, jog XXI amžiuje skraidys mašinos, o vietoj to gavome sugrįžusį rasizmą bei ksenofobiją. Nice.
Pas mus taip bangomis užplaukia visokios socialinės bėdos, ko pasekoje visi staiga tampa tos srities ekspertais. Pabuvome medicinos, karo, LGBT, kultūros, krepšinio žinovais, tad dabar atėjo eilė migracijai.
Kadangi šita tema jau kurį laiką kirba ir mano galvoje, tai leiskite ir man pasisakyti.
Pradėkime nuo to, jog esame kažkiek hipokritai, kritikuodami atvykėlius. Mes patys labai ilgą laiką buvome emigrantų tauta. Juk kiek mūsų gyvena svetur, tiesiog vieną dieną išvykę ieškoti geresnio gyvenimo. Lemontas prie Čikagos, Vila Zelina San Paule, Becktonas Londone, Peterboroughas. Vietos, kuriose susiformavo tokios didelės lietuvių bendruomenės, kad nelabai gali kažką net apkalbinėti – dar netyčia išgirs ta pačia kalba kalbantis praeivis.
Juk mūsų tautiečiai patys daug kur savo atvykimu ir įleistomis šaknimis keitė tų vietų ekosistemą, tradicijas ar tiesiog mikrorajono tėkmę. Ir mums turbūt nebūtų buvę labai malonu, jeigu britai, amerikiečiai ar norvegai į mus būtų žiūrėję vien su pasišlykštėjimu dėl to, kad esame lietuviai. Nors reikia pripažinti, jog po 2008 metų krizės iš Lietuvos emigravo daugiausiai tikria ne šviesiausi protai ir ne deimančiukai.
Mums labai pasisekė, jog „dasigyvenome“ iki to, kad pastaraisiais metais daugiau tautiečių grįžta į gimtinę nei iš jos išvažiuoja. Pavyzdžiui, 2024 m. į Lietuvą grįžo 18 934 Lietuvos piliečiai, o išvyko 9 486.
O mūsų šalį tuo pačiu renkasi žmonės, kurie ieško to paties – geresnio gyvenimo.
Tik čia, man atrodo, labai svarbu viską įvesti į konkrečius skaičius, nes Facebooko komentaruose kartais galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvą jau ištiko kažkokia demografinė okupacija.
Migracijos departamento duomenimis, 2024 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 221 848 užsieniečiai su galiojančiais leidimais gyventi. 2026 m. rugsėjo 1 d. – 226 999. Per daugiau nei dvejus su puse metų jų padaugėjo 5 151 žmogumi. Tai yra vos 2,3 procento.
Ar čia daug? Nu nežinau. Bent jau man žodis „užplūdo“ kažkaip nesiasocijuoja su 2,3 procento augimu per pustrečių metų.
Bet yra viena labai įdomi detalė. Žmonėms nebūtinai visiškai vaidenasi, kad Lietuvos gatvės pasikeitė. Tiesiog smarkiai pasikeitė kas tie užsieniečiai yra.
Nuo 2024 m. pradžios iki šių metų rugsėjo ukrainiečių Lietuvoje sumažėjo maždaug 6 tūkstančiais, baltarusių – daugiau nei 14 tūkstančių, rusų – apie 2,6 tūkstančio. Tuo pačiu filipiniečių padaugėjo daugiau nei 5 tūkstančiais, indų – beveik 4,8 tūkstančio, uzbekų – apie 4,4 tūkstančio, pakistaniečių – beveik 2,5 tūkstančio.
Kitaip tariant, bendras skaičius beveik nepasikeitė, bet pasikeitė veidai, kalbos ir kultūros, kurias matome gatvėje. Gal todėl vizualiai pokytis atrodo daug didesnis, negu jis yra statistiškai.
Ir čia jau, man atrodo, daug įdomesnė diskusija negu „mus užplūdo“.
Tai dabar grįžkime prie klausimo, kas žmones iš tikrųjų erzina. Nes jeigu bendras užsieniečių skaičius per šitą laikotarpį pakilo tik 2,3 proc., gal problema ne pats jų skaičius? Gal problema labiau tai, iš kur jie atvyksta, kaip atrodo ir kokią religiją išpažįsta?
Pasisakysiu šiek tiek iš asmeninės patirties. Musulmonai yra vieni maloniausių, svetingiausių bei draugiškiausių žmonių, kuriuos esu sutikęs kelionėse. Todėl tokios šalys kaip Sirija, Kirgizija, Uzbekistanas ar Jordanija yra vienos mano favoričių. Būtent dėl žmonių. Ir paradoksalu, bet jose aš dažnai jaučiuosi saugiau negu JAV, UK ar kokioje Prancūzijoje.
Čia yra mano asmeninė patirtis, ne mokslinis tyrimas. Bet lygiai taip pat ir kokio Valdemaro iš Skuodo istorija „mačiau musulmoną darant X“ nėra mokslinis tyrimas apie du milijardus žmonių.
Faktas, jog skiriasi mūsų kultūros, papročiai, mentalitetas. Kartais labai smarkiai. Ir būtų debiliška apsimesti, kad skirtumų nėra. Bet lygiai taip pat visas pasaulis tampa mobilesnis, o žmonės juda ten, kur mato daugiau darbo, pinigų ir galimybių.
Ir šiaip Lietuva pati per pastaruosius penkiolika metų ekonomiškai pasikeitė kosmiškai. Lietuvos vidutinis realus metinis atlyginimas nuo 2010 iki 2025 m. išaugo nuo maždaug 31,2 tūkst. iki 58,1 tūkst. dolerių – maždaug 86 procentais, Karlai! Pagal šį rodiklį mes esame ketvirti pasaulyje, kur mus lenkia tik Bulgarija, Rumunija ir Kinija su savo kosminiais 120 proc. Čia šiaip yra insane statistika.
Tai natūralu, kad šalis, iš kurios kažkada masiškai važiavome ieškoti geresnio gyvenimo, po truputį pati tampa šalimi, į kurią žmonės važiuoja ieškoti geresnio gyvenimo.
Ir tas procesas nėra kažkokia išskirtinai krikščioniškos Europos problema. 2024 m. JT duomenimis, tarptautiniai migrantai sudarė apie 74 proc. Jungtinių Arabų Emyratų gyventojų ir 40 proc. Saudo Arabijos gyventojų. Taigi žmonių judėjimas paskui ekonomines galimybes vyksta ir musulmoniškose valstybėse.
Grįžtant prie musulmonų. Suprantu, jog esame gana konservatyvi tauta, nelabai mėgstame staigių pokyčių ir ilgus dešimtmečius gyvenome už Geležinės uždangos, kur oficialiai nebuvo nei gėjų, nei invalidų, nei sekso, nei kitataučių. Bent jau toks kartais susidaro įspūdis klausant vyresnės kartos pasakojimų.
Bet laikai keičiasi. Ir nereikia laikytis į juos įsikabinus taip, lyg 1992-ieji būtų buvę kažkoks žmonijos civilizacijos pikas.
Šiaip nelabai suprantu tos baimės islamui. Kartais atrodo, jog tai tiesiog baimė vardan baimės. Arba labiau pyktis vardan pykčio. Keli iš argumentų, kuriuos girdėjau – „jie pisa ožkas ir mažas mergaites“. Aha, blet, o mūsų kunigai pisa mažus berniukus. Dar reikėtų pagalvoti kas blogiau. Tad kuo jau ta krikščionybė tokia geresnė už islamą? Musulmonai bent negeria alkoholio ir sugertuvių metu neužmuša savo sugyventinių. Aišku, visokių būna išimčių. Bet tai tik dar vienas mano argumentas, kodėl saugiau jaučiuosi kokiam Damaske nei Vilniaus gatvėje savaitgalį.
Ir ne – visa tai nereiškia, kad su migracija nėra problemų. Suprantu baimę žiūrint į kai kuriuos Vakarų Europos miestus. Suprantu klausimus apie integraciją, nusikalstamumą, paralelines bendruomenes, vietinės kalbos nemokėjimą ar žmones, kurie atvyksta gyventi į šalį, bet visiškai nenori priimti jos įstatymų bei bazinių visuomenės taisyklių. Apsimesti, kad tokių problemų negali būti, būtų lygiai taip pat kvaila.
Kalbant apie neseniai nutikusią Kauno mečetės istoriją, tai abi pusės sugebėjo pasikarščiuoti ir ryškiai perspaudė.
Man lygiai taip pat nepatiko musulmonų bendruomenės bandymas aiškinti, kaip žmonėms reikėtų demonstruoti fizinį artumą prie mečetės esančioje teritorijoje. Jeigu tai yra vieša erdvė, tai joje galioja Lietuvos įstatymai ir mūsų visuomenės taisyklės. Žmonės turi teisę vaikščioti susikibę už rankų, apsikabinti ar pasibučiuoti ir dėl to neturėtų aiškintis jokiai religinei bendruomenei. Atvykdamas į kitą šalį negali atsivežti savo taisyklių ir tikėtis, kad vietiniai prie jų prisitaikys.
Bet lygiai taip pat tie save „kietais“ laikantys baikeriai, atvažiavę trikdyti pamaldų ir atsinešę kiaulės galvą, neapgynė jokios Lietuvos. Čia jau nebe „mes parodysim savo poziciją“, o sąmoninga religinė provokacija. Tai sakyčiau šitam konflikte kol kas 1:1 – abi pusės sugebėjo padaryti viską, kad vieni kitus dar labiau užpistų.
Ir va ko aš iš tikrųjų bijau – kad visa tai nepradėtų suktis tuo labai klasikiniu principu: veiksmas – atoveiksmis – dar stipresnis veiksmas – dar stipresnis atoveiksmis.
Mes krikščionys nesame tokie tikintys, kaip musulmonai, tad nesuprantame koks yra jiems įžeidžiantis gestas sudeginti koraną ar tyčinis jų religinių apeigų niekinimas. Tai nereiškia, kad dėl įžeidimo kažkas įgyja teisę smurtauti. Absoliučiai ne. Bet kai sąmoningai spaudinėji žmonėms pačius jautriausius mygtukus, nereikia apsimesti nustebus, kad vieną dieną atsiras koks karštakošis ar tiesiog debilas iš vienos ar kitos pusės, kuris nebesuvaldys savęs. Ir tada jau atsivers visi devyni Dantės pragaro ratai.
Jeigu po rasistinio Alytaus futbolininko užpuolimo, deja, ganėtinai viskas ramiai nutilo, tai priešingu atveju bijau net pagalvoti kas būtų... Tada jau vieno debilo veiksmas labai greitai taptų „įrodymu“ apie visą bendruomenę.
Ir čia yra pavojingiausia visos šitos istorijos vieta.
Nes konfliktui įsisiūbuoti reikia labai nedaug. Vieno idioto iš vienos pusės. Vieno idioto iš kitos. Facebooko. Politikų. Ir po savaitės jau visi nebeaiškinasi, kas konkrečiai ką padarė – aiškinasi, kas „mes“ ir kas „jie“.
Mano pointas nėra „atidarykim sienas ir priimkim visus“. Ir tikrai ne „problemų nėra“.
Apie migracijos mastą, integraciją, lietuvių kalbą, darbo rinką, nusikalstamumą, mūsų įstatymų bei kultūros gerbimą kalbėti galima. Ir reikia. Tai visiškai normalūs klausimai.
Bet tarp klausimo „kokios turi būti mūsų migracijos taisyklės?“ ir „šitas žmogus man nepatinka, nes jo vardas Muhammedas“ yra, blet, gana didelis skirtumas.
Galima kritikuoti žmogaus elgesį. Galima diskutuoti apie migracijos politiką. Galima reikalauti, kad atvykęs žmogus laikytųsi tos šalies įstatymų. Bet vien tai, kad žmogus yra pakistanietis, siras, musulmonas ar jo oda yra tamsesnė už tavo, apie jį kaip žmogų dar nepasako absoliučiai nieko.
O tai, kaip tu į jį žiūri vien dėl šitų dalykų, jau šį tą pasako apie tave. Ir gana nemažai. Mantas Meškerys šiandien paviešinta istorija gana ryškiai tai iliustruoja.
Tai gal tos skraidančios mašinos dar palauks.
Pirma bent išmokim XXI amžiuje nebebijoti žmogaus vien todėl, kad jis neatrodo kaip mes. Ir elkimės su kitais taip, kaip norėtumėte, jog su mumis elgtųsi“, – įraše teigė M. Bertulis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Jeigu šitam maumui nepatinka rasistai Lietuvoje, tai gal tegu jis vyksta ten, kur lietuvių nėra.
