Man taip liepė mama / močiutė“: kaip įpročiai perduodami iš kartos į kartą?

Būtent taip jautėsi ir 34 metų pašnekovė (vardas redakcijai žinomas), kuri prisimena, kad mintis apie „vokelį“ gydytojui jai niekada neatrodė sava. Tačiau spaudimas iš šeimos buvo toks stiprus, kad ilgą laiką ji abejojo, ar tikrai gali elgtis kitaip.

„Atrodė, kad jei neduosiu – būsiu bloga dukra“

Moteris pasakoja, kad pirmą kartą rimčiau su tokia situacija susidūrė tuomet, kai į ligoninę pateko jos močiutė. Jai staiga sutriko sveikata – prasidėjo stiprus silpnumas, dusulys, kojų tinimas, o vėliau paaiškėjo, kad paūmėjo širdies nepakankamumas. Kadangi močiutei reikėjo nuolatinės priežiūros ir stebėjimo, visa šeima jautė didelį nerimą, o mama buvo įsitikinusi, kad vien gydytojų darbo nepakanka. Tąkart ji nuolat kartojo, kad „vien gero žodžio neužteks“.

„Mama vis sakydavo: „Tu nesupranti, kaip čia viskas vyksta. Reikia duoti, jei nori, kad žmogų normaliai prižiūrėtų.“ Ji visada anksčiau taip darydavo, kai močiutė atsidurdavo ligoninėje. Todėl man tai buvo pateikiama beveik kaip pareiga“, – prisimena pašnekovė.

Nors viduje ji jautėsi nejaukiai, abejojo ir nenorėjo taip elgtis, tuo metu atrodė sunku prieštarauti artimiesiems. Ypač todėl, kad kalba ėjo apie artimo žmogaus sveikatą, o šeimoje tvyrojo baimė, jog be papildomo „atsidėkojimo“ močiutei gali būti skiriama mažiau dėmesio.

„Buvo toks jausmas, kad jei neduosiu, būsiu bloga dukra ar anūkė. Atrodė, kad visi aplink tai priima kaip normą, o aš viena kažko nesuprantu“, – sako moteris.

Vėliau panaši situacija pasikartojo ir jai pačiai lankantis pas gydytojus. Prieš vieną konsultaciją mama netgi priminė nepamiršti „atsidėkoti“, nes kitaip esą „niekas normaliai nežiūrės“.

„Aš jau tada labai nenorėjau to daryti. Atrodė pažeminantis jausmas – ir man, ir gydytojui. Bet kartu buvo baisu ignoruoti mamos žodžius, nes ji tuo nuoširdžiai tikėjo“, – prisimena ji.

Vis dėlto situacija pasisuko kitaip, nei tikėjosi šeima. Moteris pasakoja, kad gydytojas vos pamatęs vokelį iš karto jį pastūmė atgal ir ramiai paaiškino, kad tokie dalykai nėra priimtini. „Man buvo labai gėda. Atrodė, kad pati sugadinau visą situaciją. Bet kartu būtent tada pirmą kartą supratau, kad nuostatos jau tikrai pasikeitusios ir kad daugeliui gydytojų tai nebeatrodo normalu“, – sako pašnekovė.

Po šios patirties ji nusprendė daugiau kyšių nebeduoti, nors pripažįsta, kad vyresni šeimos nariai dar iki šiol kartais stebisi tokiu jos požiūriu.

Kodėl tokie įpročiai perduodami iš kartos į kartą?

Psichologų teigimu, tokios situacijos dažniausiai susijusios ne su blogais ketinimais, o su ilgai formuotais elgesio modeliais. Jei žmogus daugelį metų matė, kad artimieji „atsidėkoja“ gydytojams ir tai laiko normalia praktika, toks elgesys ima atrodyti natūralus ir savaime suprantamas.

Didelę įtaką čia turi ir baimė bei nesaugumo jausmas. Vyresnė karta dažnai augo sistemoje, kurioje buvo mažiau aiškumo, daugiau nepasitikėjimo institucijomis, todėl atsirado įsitikinimas, kad papildomas atlygis gali suteikti daugiau saugumo ar dėmesio.

Tokie įpročiai ypač lengvai perduodami šeimoje, nes artimųjų patarimai sveikatos klausimais dažnai priimami labai jautriai. Jei mama ar močiutė nuolat kartoja, kad „taip reikia“, žmogui gali būti sunku tam pasipriešinti net tada, kai viduje jaučia, kad tai nėra teisinga.

Tokiose situacijose dažnai veikia ne racionalus mąstymas, o emocinis noras „padaryti viską“, kad būtų pasirūpinta artimu žmogumi. Todėl net ir suprasdami, kad kyšis nėra būtinas, žmonės kartais elgiasi vedami nerimo, kaltės ar baimės kažko nepadaryti.

Tačiau būtent tokios situacijos ir parodo, kaip keičiasi visuomenės požiūris. Vis daugiau žmonių po tokių patirčių supranta, kad gydymo kokybė neturi priklausyti nuo papildomų mokėjimų, o pasitikėjimas ir atviras bendravimas kuria daug saugesnį santykį nei bet koks „vokelis“.

„Vokelis“ vis dažniau tampa praeities simboliu

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pastaraisiais metais nuosekliai akcentuoja, kad kyšininkavimas sveikatos sistemoje nėra nekaltas įprotis ar tradicija. Ministerijos komunikacijoje pabrėžiama, kad tai žalingas elgesio modelis, kuris griauna pasitikėjimą tiek gydytojais, tiek visa sistema.

Sveikatos apsaugos viceministras Daniel Naumovas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios praktikos dažnai perduodamos iš kartos į kartą kaip „normalus“ elgesys, nors šiandienos realybė jau yra visiškai kitokia.

„Reikia suprasti, kad šiandien gyvename jau kituose normos standartuose. Anksčiau žmonės galbūt bandydavo pagerinti gydytojų ar slaugytojų atlyginimus per tuos kyšius, galvodami, kad kokybė bus geresnė, bet dabar jau tikrai ne tie laikai“, – sako jis.

Pasak viceministro, labai svarbu, kad keistųsi ne tik oficialios taisyklės, bet ir žmonių tarpusavio pokalbiai bei požiūris šeimose. „Pacientai turėtų pasidalinti ir tarpusavyje, kad tai jau yra bloga praktika. Kartais net gėdos jausmas, kai gydytojas pasako „ne“, žmogui tampa momentu, kai supranti, kad toks elgesys nebėra normalus“, – teigia D. Naumovas.

Anot jo, ypač ryškiai požiūrių skirtumas matomas tarp kartų – vyresniems žmonėms „vokelis“ dar gali atrodyti įprastas dalykas, tačiau jaunesni pacientai ir patys gydytojai į tai žiūri vis kritiškiau.

Todėl specialistai pabrėžia, kad tikrasis pokytis prasideda ne nuo baimės ar kontrolės, o nuo naujo supratimo, kad pagarba gydytojui ir rūpestis savo artimuoju neturi būti matuojami pinigais. Vis daugiau žmonių šiandien supranta, kad geras gydymas priklauso ne nuo „vokelio“, o nuo profesionalumo, aiškaus bendravimo ir pasitikėjimo tarp paciento bei mediko. Būtent todėl požiūrio kaita dažnai prasideda nuo mažų, asmeninių sprendimų – nuo pirmo karto, kai žmogus nusprendžia neduoti, nuo atviro pokalbio šeimoje ar gebėjimo pasakyti, kad sena praktika nebėra normali.

Tokios istorijos taip pat parodo, kaip stipriai mūsų sprendimus veikia šeimos įpročiai ir iš kartos į kartą perduodamos nuostatos. Tačiau jos kartu rodo ir kitą svarbų dalyką – įpročiai gali būti ne tik perimami, bet ir keičiami. Kuo daugiau žmonių atvirai kalbės apie tai, kad kyšiai nesukuria geresnio gydymo, tuo silpnesnė taps nuostata, jog „taip reikia“. Ilgainiui būtent tokie kasdieniai pasirinkimai ir formuoja naują medicinos kultūrą – paremtą ne baime ar neoficialiais susitarimais, o pasitikėjimu, pagarba ir aiškiomis vertybėmis.

Straipsnis finansuojamas Sveikatos apsaugos ministerijos.