REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Auginame daržoves. Daugiausia morkas ir kopūstus. Šiuo metu dirbame apie 200 ha žemės. Tačiau esame auginę viską, ką galima pelningai parduoti: tulpes, agurkus, rožes. Vaikai buvo maži, abu su vyru pirmais nepriklausomybės metais supratome, kad iš savo profesijų neišgyvensime, o darbo nebijojome, tad gyvendami vyro senelių sodyboje nė patys nepajutome kaip tapome ūkininkais“, – pasakojo Ilona.

REKLAMA
REKLAMA

Ne kartą geriausio metų ūkio įvertinimą pelnę Kuprevičiai puikiai žino, kokia sunki žemdirbio duona – tai sausra kaitina, tai lietus merkia. Tad nieko nuostabaus, kad atgaivos sielai jie ieško puoselėdami namų aplinką.

REKLAMA

Palaiko vyro sumanymus

Ilona tikino nė nenumananti, iš kur jos vyrui atsirado poreikis iš esmės keisti kraštovaizdį. Mat Virgilijus gimęs ir augęs lygumų krašte. „Gal todėl, kad jis labai nori lipti į kalnus, o aš ne? Tai ir sumanė kalnus supilti savo kieme, – šypsojosi moteris. – Aš palaikau visas jo idėjas. Man labai gražu, kad Virgilijus turi svajonę ir siekia ją įgyvendinti. O ryšys su gamta, nuolatinis jos pulso jutimas sodinant ir puoselėjant augalus taurina žmogų, padeda ištverti kasdienybės išbandymus.“

REKLAMA
REKLAMA

Kiek tonų supilta žemės ar suvežta akmenų, Kuprevičiai neskaičiuoja. Visos kalvos beveik šešių hektarų teritorijoje apie namą supiltos naudojant iškastų tvenkinių, pastatų pamatų ir gamybos metu plaunant morkas likusią žemę.

Įprasti akiai augalai

Sumanęs ant kalvų įveisti parką, V.Kuprevičius kreipėsi pagalbos į miškininką Steponą Maciulevičių. Pastarasis draugiškai patarė, kokius augalus kur sodinti. „Ne vienas pastebi, kad pas mus puikiai auga įprasti lietuvio akiai medžiai ir krūmai. Yra vienas kitas įmantresnis augaliukas prie namo, tačiau su jais daug vargo, nes žiemą pašąla, o pavasarį nuruduoja nuo saulės. Tiesa, prie namo pasodinome porą tulpmedžių. Labai gražūs jų žiedai, tad nekantriai laukiame, kol medeliai paūgės“, – sakė Ilona.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jos užduotis – parinkti gėles, kurios ilgai žydėtų ir būtų nereiklios. Tad sodyboje pilna vienas už kitą įmantresnių serenčių. Švytinčios jų salelės iš tolo džiugina akį. Daugelį daugiamečių augalų ūkininkė daugina pati, o vasarines gėles perka iš senučių ar pas kolegas gėlininkus.

Šeimos kalnas

Augalus Kuprevičiai savo sodybai parenka labai paprastai: svarbu, kad žydėtų visą sezoną ir tarpusavyje derėtų lajų spalvomis ir formų įvairove. Tad ankstyvą pavasarį pasitinka forsitijos, vėliau žydėjimo estafetę perima įvairiausios lanksvos, ievos, mahonijos, alyvos, jazminai. Anot Ilonos, visoje teritorijoje susodinta daugiau nei 250 rūšių augalų, o kiek kokių, jie net nebando skaičiuoti. Ant didžiosios kalvos – lazdynų, ąžuolų, bukmedžių, liepų alėjos. Netoli jos – mažesnė kalva, kurią sutuoktiniai pavadino Šeimos kalnu.

REKLAMA

„Ten iš vieno kamieno auga du ąžuolai – tai mes su vyru. Dvi liepos – dukros, o keturios eglės simbolizuoja jų senelius. Vėliau sodinsime anūkų medžius“, – pasakojo ūkininkė. Beje, abi Kuprevičių dukros Ingrida ir Sandra puoselėja planus grįžti į gimtąją sodybą. Tėvai džiaugiasi girdėdami jas sakant, kad niekur kitur nėra taip gerai, kaip čia.

Vandens kalba

Kai prieš keletą metų lankiausi pas Kuprevičius vaizdas buvo kitoks. Dabar didžiojoje kalvoje atsirado krioklys. Kodėl gi jis nebuvo įrengtas iš karto? „Tai dar vienas mano vyro sumanymas. Iš pradžių buvo gerai tik apsodinta medžiais kalva. Tačiau jis žiūrėjo žiūrėjo į ją ir vieną dieną pareiškė, kad kalnas liūd­nas. Reikia krioklio.

REKLAMA

Ir buvo teisus. Dabar, kai kaskadomis iš kelių dešimčių metrų šniokšdamas į tvenkinį krenta vanduo, galime pasakyti, kad didysis mūsų kalnas atgijo“, – jausmingai pasakojo Ilona. Tuo lengva įsitikinti. Juolab kad prie krioklio veda patogus lieptelis, į kurio turėk­lus atsirėmus labai malonu klausytis vandens kalbos.

Beje, siurbliu pakeliamas į kalvos viršūnę vanduo atgal grįžta prisodrintas deguonies ir apvalytas. Tad tvenkinys, įrengus krioklį, tapo daug švaresnis.

Su laumžirgiu ant pečių

Retas kuris savo namų kieme pasistatytų tokius masyvius dekoratyvinius aplinkos elementus, kaip tai padarė Kuprevičiai. „Kai atsirado pirmas indas, supratome, kad reikia dar. Perkame didelius ąsočius, gėlių dubenis ar vazas, nes maži tokios puošybos elementai mūsų namų platybėse pasimestų, pradingtų“, – tikino pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su šypsena Ilona prisimena, kaip iš Kaziuko mugės sostinėje jos vyras ant pečių nešė metalinį laumžirgį, o vos ne kas antras klausė, kur tokį pirko. Tada jie dar nežinojo, kur įkurdins plėšrų sutvėrimą. Tačiau atsivežę namo greitai rado vietą. Po kelerių metų jam į draugiją atkeliavo metalinis driežas. Taip pat ne iš mažųjų. „Driežą ir laumžirgį pirkome iš Žemaitijos kalvių. Deja, labai sunku rasti ne kičinių darbų“, – apgailestavo Ilona.

Ateities planai

Kaipgi nepaklausi apie ateities sumanymus. Ko jau ko, o idėjų Kuprevičiai nestokoja. Kai Virgilijui sėk­mingai pavyko kalvos šlaite įrengti pirtį, visi kiti sumanymai – vieni juokai. „Ant didžiojo kalno reikėtų kelių kalto metalo suolelių, kad atėjus prie krioklio galima būtų prisėsti ir pasiklausyti čiurlenančio vandens.

Tvenkinyje turėtų atsirasti sala su augalais. Mat kažkada buvome padarę didelį lieptą, bet vėliau jo atsisakėme, nes nukentėjo tvenkinio vaizdo vientisumas. Turi mano vyras ir dar daugiau neįgyvendintų svajonių, tačiau kol kas apie jas anksti kalbėti“, – šypsojosi moteris džiaugdamasi sutuoktinio gebėjimu matyti į priekį ir kantriai siekti užsibrėžto tikslo. Jei kas stebisi, kam jie tai daro, Ilona su Virgilijumi atsako: mano namai, mano tvirtovė ir mano svajonė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų