Praėję metai prasidėjo žinia apie žinomo atlikėjo savižudybę, tačiau bėgant laikui ši problema nepraranda savo aktualumo ir opumo – Lietuva vis dar pirmauja savižudybių skaičiumi.
Anksčiau naujienų portalui tv.lt psichologė, Lietuvos psichologų sąjungos narė Valija Šap, psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis ir „Krizių įveikimo centro“ savanoris psichologas Andrius Lošakevičius pasakojo, kokius ženklus būtina pastebėti, nes jie gali signalizuoti, kad asmuo galvoja apie savižudybę.
V. Šap pastebi – nuo 2014 m. Lietuvoje savižudybių skaičius nuosekliai mažėja, tačiau šalis vis dar yra tarp pirmaujančių savižudybių skaičiumi, o tokiu „pirmavimu“, kaip pastebi G. Navaitis, nėra ko džiaugtis.
Būtina įsiklausyti į žodžius
Psichologas G. Navaitis pastebi, kad niekada nerasime vienos priežasties, kuri paaiškintų, kodėl žmogus pasirenka savižudybę. V. Šap paantrina – savižudybė yra kompleksiškas procesas ir neįmanoma išskirti vienos priežasties, lemiančios tokį sprendimą.
„Savižudybės procese problemos labai dažnai persipina, yra labai sunku numatyti ir įvardyti vieną problemą. Neretai žmonės linkę klausti, kas kaltas, kas atsitiko, kai įvyksta savižudybė.
Mokslas ne kartą yra patvirtinęs, kad dažnu atveju savižudybė yra procesas, kurio metu žmogus išgyvena įvairius sunkumus, jie tarpusavyje persipina, vienas kitą pastiprina ir žmogui darosi per sunku su jais susidoroti“, – aiškino psichologė.
A. Lošakevičiaus teigimu, pastebėti, kad žmogus galvoja apie savižudybę, taip pat nėra lengva, kol jis pats to nepasako: „Tiksliai negalime žinoti, apie ką žmogus galvoja, kol jis pats nepasisako apie tai. Todėl yra ypač svarbu kurti ir palaikyti tokį ryšį su kitais, kad jie nebijotų pasisakyti, pasidalinti išgyvenimais ir kreiptis pagalbos.“
Kaip pastebi psichologė V. Šap, savižudybė retais atvejais įvyksta spontaniškai, dažniausiai apie tai galvojantis asmuo būna apmąstęs savo veiksmų planą. Ir labai dažnai mintimis, kad galvoja apie savižudybę, asmuo dalinasi su kitais.
„Vienas dalykas yra aiškus – žmogus nuolat stengiasi atidėti savižudybės laiką, pats manydamas, kad nebegeba išspręsti kylančių sunkumų, jis iki paskutinio momento tiki, kad įvyks kažkoks stebuklas ir jis bus išgelbėtas. Tą rodo moksliniai tyrimai, praktika. Ir dažnai savižudybės grėsmės ženklus jis parodo aplinkiniams“, – kalbėjo V. Šap.
Psichologų teigimu, net 8 iš 10 nusižudžiusiųjų aiškiai siunčia aplinkiniams ženklus, kad planuoja žudytis. Ir nors dažnai tokios kalbos aplinkinių nuleidžiamos juokais, tai – aiškus pagalbos šauksmas.
„Kartais žmogus gali tiesiai pasakyti, jog galvoja nusižudyti. Tokie pasisakymai gali išgąsdinti ar net supykdyti – tačiau svarbu suprasti, kad tai yra pagalbos šauksmas, jaunuolis gali nemokėti išreikšti savo nevilties kitaip. Dėl to visada būtina reaguoti rimtai ir su rūpesčiu“, – pasakojo A. Lošakevičius.
Pastebėkite šiuos ženklus laiku
A. Lošakevičius, V. Šap ir G. Navaitis pabrėžia, kad yra mintis apie savižudybę išduodančių ženklų, kuriuos gali ir turi pastebėti aplinkiniai – į juos būtina reaguoti. Vienas pirmųjų ženklų, anot V. Šap – kai žmogus pradeda kalbėti apie mirtį ar savižudybę, pradeda klausinėti klausimų, susijusių su šiomis temomis.
„Arba žmogus pradeda filosofuoti apie gyvenimo beprasmybę, apie tai, kad mirtis yra išsilaisvinimas iš įvairių sunkumų. Žmogus gali kalbėti apie tai tarsi juokaudamas. Humoras yra galimybė atsitraukti, jeigu aplinkiniai pradės jį kritikuoti ir pykti“, – pridūrė V. Šap.
G. Navaitis priduria, kad asmuo gali išsakyti ir tokias mintis, kad, pavyzdžiui, jis yra niekam nereikalingas, niekas neverks per jo laidotuves ar į jas nė neatvyks:
„Kiekvienas iš mūsų tokių požymių galėtų pastebėti ir daugiau: žmogus atsisveikina, sutvarko kažkokius savo darbus, reikalus, tarsi nebesiruoštų jų daugiau daryti. Būtų didelė klaida ieškoti vieno kokio nors požymio ir iš jo spręsti, kas vyksta žmogaus galvoje.
Žmogus yra prieštaringas, įvairus. Jeigu artimiesiems būsime atidesni, patys pastebėsime tarpusavyje persipinančius nusivylimo, neadekvatumo ir atsiribojimo ženklus, suprasime, kad už jų gali slypėti ir ketinimas nusižudyti.“
A. Lošakevičiaus teigimu, savižudiškas mintis gali signalizuoti ir pasikeitusi žmogaus savijauta – jis gali atrodyti liūdnas, atsiribojęs, apimtas nevilties, taip pat aplinkiniai gali pastebėti ir pasikeitusį elgesį.
„Savijautos pokyčiai gali atsispindėti elgesyje: būti viskam apatiškas, nebesidomėti anksčiau mėgiama veikla, elgtis rizikingai, lyg jam būtų nebesvarbi jo gyvybė. Arba atvirkščiai – prieš tai buvęs liūdnas, apatiškas, staiga tapo keistai entuziastingas“, – kalbėjo A. Lošakevičius.
Kaip padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui?
Visais atvejais, kai žmogus prabyla apie savižudybę, itin svarbu jį išgirsti ir nepulti kritikuoti, sumenkinti jo skausmo, problemų, nes tai gali tik dar labiau sustiprinti tokias mintis.
„Labai svarbu nebandyti žmogaus pralinksminti. Mes labai dažnai norime jį pralinksminti, sakome, nupirksiu bilietus į koncertą, nueisim, pasilinksminsim ir viskas bus gerai. Mes tą darome todėl, kad mums yra labai sunku būti šalia kenčiančio. Todėl mums atrodo, kad kuo greičiau žmogų pralinksminsime, problema bus išspręsta.
Tačiau jeigu mes iš tiesų norime žmogui padėti, mes turime būti su juo toje tamsoje, skausme, išbūti tą laiką, kad kartu išeitumėte į šviesą“, – patarimais dalijosi V. Šap.
Tad kaip elgtis tokiais atvejais? „Reikia suprasti, kad apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai yra kamuojamas labai prieštaringų jausmų, neretai išgyvena neviltį, pasimetimą ir savižudybę pradeda svarstyti kaip vienintelį būdą taip nebesijausti.
Tačiau tuo pačiu metu žmogus turi ir noro gyventi – jis nenori mirti, giliai viduje neretai tikisi sulaukti pagalbos, tik ne visada sugeba tos pagalbos paprašyti, nesiryžta. Dėl to ir yra labai svarbu būti tokiu suaugusiuoju, kuriam jaunuoliai nebijotų atsiverti sunkiomis akimirkomis.
Mes visiems kartojame svarbią žinutę: dažnai savižudybė būna susijusi su psichologiniais sunkumais, o juos galima įveikti. Todėl išties labai svarbu kreiptis pagalbos, jei Jūs pats, Jūsų vaikas ar artimasis jaučiasi prislėgtas ar sutrikęs“, – patarė A. Lošakevičius.
V. Šap teigimu, reikia būti šalia tokio žmogaus, nepalikti jo vieno, išklausyti, perklausti, ką jis nori pasakyti išreikšdamas mintis apie savižudybę bei padėti ieškoti pagalbos ir perduoti tokį asmenį ne į artimųjų, o į sveikatos priežiūros specialistų rankas.
„Kai žmogus kalba apie savižudybę, ypatingai jeigu jis jau planuoja savižudybę, kuo skubiau susieti šį žmogų su sveikatos priežiūros specialistais.
Būtų aplinkinis kelias skatinti žmogų pasikalbėti su savo artimaisiais arba skambinti į emocinės paramos linijas, nes jų specialistai, savanoriai lygiai taip pat sakys žmogui, kad jam skubiai reikia į sveikatos priežiūros įstaigą“, – teigė psichologė.
