Rita neturi galimybės dirbti ir užsidirbti, nes neįgaliam sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra. Ji būtų labai dėkinga, jei geri žmonės paremtų jos šeimą.
Vilkyškių seniūnijoje (Pagėgių sav.) yra du neįgalūs Martynai. Apie vieną iš jų – Mociškių kaime gyvenantį dvidešimtmetį Martyną Girulį, kuris nevaldo rankų ir laukia, kol Austrijoje jam bus atlikta bioninės rankos transplantacija, „Šilokarčemoje“ jau ne kartą rašėme. Kitam neįgaliam, Vilkyškių miestelyje gyvenančios Ritos Pašilienės sūneliui Martynui rugsėjo 5-ąją sukaks dar tik šešeri, jis yra visiškai neįgalus. Šis Martynas niekada neatneš savo mamai gėlių, nedeklamuos eilėraščių...
Pas R. Pašilienę „Šilokarčema“ nuvyko kartu su Vilkyškių seniūnijos socialinio darbo organizatore Danute Vydmantiene. Namuose radome Ritą, jos dukrą Danutę, kuri po kelių dienų Vilkyškių vidurinėje lankys jau dvyliktą klasę, ir, aišku, nevaikštantį, sportiniame vežimėlyje pasodintą neįgalų Martyną. Ši šeima gyvena nuomojamame bute.
Rita papasakojo apie gyvenimą, kuriame ji iškelta galva neša savo kryžių. Vilkyškiuose gimusi ir užaugusi apie 20 metų Rita gyveno Panevėžyje, kuriame sukūrė šeimą, pagimdė dukrą. Išsiskyrusi su vyru prieš aštuonerius metus sugrįžo į Vilkyškius, tikėjosi gyventi senelių name. Bet paaiškėjo, kad tas namas jai nepriklauso, tad teko išsinuomoti kitą butą. Vilkyškiuose ji sutiko naują gyvenimo draugą. Bet ir su juo keliai išsiskyrė, liko tik jų meilės vaisius – neįgalus sūnelis.
„Martynas gimė su širdies yda, vilko gomuriu, vadinamąja zuikio lūpa, kojyčių atrofija. Po širdies operacijos patyrė klinikinę mirtį, buvo diagnozuotas smegenų cerebrinis paralyžius. Tada reanimacijoje su juo praleidau daugiau nei mėnesį. Dabar Martynas nekalba, nevaldo galūnių, jos nesivysto. Po keletą kartų per dieną jį ištinka epilepsijos priepuoliai“, - sakė Rita.
Iki Martyno gimimo Rita dirbo meistre Vilkyškių pieninėje, dabar gyvena tik iš neįgaliam vaikui mokamos pašalpos, nes dirbti nebegali, dieną naktį turi būti kartu su juo. Rita vis dar tikisi sulaukti gerų žmonių piniginės ar materialinės paramos.
Kadangi Martynas pats negali valgyti, jis maitinamas per vamzdelį, vadinamąjį zondą, pilvo srityje įvestą tiesiai į skrandį. Tą vamzdelį reikia keisti kas penkis mėnesius, kainuoja jis apie tris šimtus litų. Tų pinigų ligonių kasos nekompensuoja, nes tokių zondų Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Moteris juos parsisiunčia iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
Rita sakė jau ne kartą Pagėgių savivaldybės administracijos direktoriaus prašiusi vienkartinės pašalpos, kuri yra apie 200 litų, bet nė karto jos negavusi. Atsakymas būna paprastas: nebeturime pinigų, kur buvai anksčiau?
Kadangi Martynas negali nuryti maisto, būtina, kad jis neužspringtų, kelis kartus per parą išsiurbti burnoje ir nosyje susidarančias gleives. Šią ne itin malonią procedūrą Rita atlieka rankiniu būdu – gleives išsiurbia burna per trumpą vamzdelį. Labiausiai šiandien reikėtų specialaus gleivių išsiurbimo aparato. Pigiausias siurbtuvas kainuoja septynis šimtus, geresnis - apie pusantro tūkstančio litų, bet tokių pinigų sutaupyti Rita niekaip neišgali.
Rita nesiguodžia sunkiu gyvenimu, negandas sutinka su šypsena, nes visa tai yra motinystės našta. „Martynas sumaišo dienas su naktimis, todėl kiekvieną naktį man tenka po keletą kartų atsikelti, raminti verkiantį. Ir vartyti lovelėje jį reikia. Vakare duodu jam raminančių vaistų, nes be jų neužmiega“, - pasakojo Rita. Pasak jos, jeigu sūnui nebūtų padaryta širdies operacija, jis būtų neišgyvenęs.
Rita „Šilokarčemai“ sakė, kad būtų labai dėkinga, jei kas nors nupirktų maisto produktų trintuvą, kadangi Martyną per zondą galima maitinti tik tyrėmis. Moteris jau berods keturis tokius trintuvus buvo pirkusi, nes maždaug metus naudoti jie vis sugenda nepataisomai.
Dar Rita sakė, kad Martynui reikėtų sportinio vežimėlio su dangčiu, nes tas dabartinis, gautas kaip socialinė parama, jam yra perdaug didelis. Norėtų ir kambaryje pastatomų trijų funkcijų sūpynių su atlošu.
Seniūnijos socialinio darbo organizatorė D. Vydmantienė „Šilokarčemai“ sakė, kad R. Pašilienė yra tvarkinga moteris. Seniūnija kiek gali jai padeda, bet jei atsirastų gerų žmonių, tos paramos nebūtų per daug.
Stasys BIELSKIS
