Tomas Baranauskas
Komentuodamas šeštadieninę kairiųjų radikalų „antifašistų“ akciją, kurioje fašizmo simboliams buvo prilyginti ir kaip kenksmingas ženklas perbraukti Gediminaičių stulpai, Giedrius Kiaulakis pareiškė, kad „Antifos“ plakatai, žinoma, buvo kvaili, bet jokios valstybės reakcijos jie nenusipelno, nes kiekvienas turi teisę kvailioti, kaip tik širdis geidžia – „drausti kažką ir kovoti su simboliais“ esąs idiotizmas ir „paauglizmas kažkoks“. Šią „idiotizmo“ sampratą G. Kiaulakis vienodai taiko ir nepriimtinų simbolių draudimui, ir reikšmingų simbolių apsaugai nuo išniekinimo. Turbūt mintį, išsakytą Gediminaičių stulpų perbraukimo ir priskyrimo „fašizmo“ simboliams atveju, galima būtų pratęsti: nori koks nors durnius viešai sudeginti Lietuvos vėliavą – tegul degina, nori pasityčioti iš herbo – tegu tyčiojasi. Mes tik žiūrėkime ir apeikime juos saugiu atstumu.
Vienas tokių samprotavimų argumentas paprastas – pasaulinė patirtis, sutalpinta į du lakoniškai nusakytus pavyzdžius: „tokiose senos demokratijos šalyse kaip Anglija ar JAV niekas su tuo nekovoja“ ir Šiaurės Korėjoje „viskas uždrausta“. Aišku, kad mes norime būti labiau panašūs į Angliją ir JAV, o ne į Šiaurės Korėją, todėl, jei su tuo sutinkame, tai tolesnė diskusija lyg ir nebereikalinga. Bet prisiminus neseną istoriją, kai olimpinių žaidynių metu ranką aukštyn kilstelėjęs lietuvis susilaukė itin didelių nemalonumų toje pačioje Anglijoje, gali kilti rimtų abejonių dėl tokio pasaulinės patirties apibendrinimo pagrįstumo...
Žinoma, net ir apvertus Anglijos pavyzdį aukštyn kojomis ir pripažinus, kad ten simbolių kovos vyksta, galima būtų kelti klausimą, ar toks pavyzdys yra sektinas. Žiaurios sankcijos už per aukštai kilstelėtą ranką iš tiesų galėtų būti neblogu teisinio idiotizmo pavyzdžiu, papildančiu G. Kiaulakio pateiktus lietuviškus pavyzdžius, kai bylos padaromos „iš piešimo ant sienos, dėl pasikėsinimo įžeisti Dalią Grybauskaitę“ ir panašių atvejų. Ir tai, galima sakyti, – antrasis G. Kiaulakio argumentas.
Kad ir kaip šiandienius stereotipus tenkintų tokia liberali retorika, mūsų gyvenime visada buvo ir bus įvairių draudimų, nors šiais laikais neretai išgirsi ir tokį argumentą: „Draudimais problemos neišspręsi“. Ir galioja šis „argumentas“ plačiai – nuo kokios nors alkoholio reklamos iki plačiai suprantamos „žodžio laisvės“ apraiškų. Jei patikėtume tokiu argumentu, visų pirma reikėtų tiesiog – daug negalvojant – panaikinti visą Baudžiamąjį kodeksą, nes juk jis – draudimais pagrįstas!
Tačiau realybė yra kitokia: kiekviena valstybė ir visuomenė visada nustato tam tikras taisykles, kurių pažeidinėti negalima. Ir jeigu kas nors jas pažeidžia, tokie ieškomi, gaudomi, baudžiami, net jei tai ir nėra sprendimas, visiškai išnaikinantis persekiojamą blogybę.
Draudimų reikalingumo nepaneigia nei tai, kad draudžiamos blogybės galutinai neišnyksta, nei tai, kad šen bei ten pasitaiko kvailų draudimų. Apie tai, ar draudimas yra reikalingas ir protingas, visada galima svarstyti, tik kalbant apie konkretų atvejį, o ne vadovaujantis bendru supratimu, kad „daug draudimų yra Šiaurės Korėjoje, kuri mums – ne pavyzdys“ ar tiesiog „draudimai problemų nesprendžia“.
Taigi, koks yra šis konkretus atvejis? Atvejį neblogai apibūdino pats G. Kiaulakis: „Atėjo gauja nesusitupėjusių piliečių, linkusių į kairįjį ekstremizmą, nusipaišė sau plakačiūkštį“, iš kurio galima suprasti, „ką tas kvailys turi galvoje ir ką man apie jį galvoti. Aš to kvailio turiu saugotis. Nes jis yra sunkiai pakaltinamas“.
Iš tiesų, simbolių kalba neblogai atskleidžia, ką tą simbolį naudojantis žmogus turi galvoje. Jeigu asmuo demonstruoja neapykantą Lietuvos simboliui, vadinasi, galima numanyti, kad žmonėms, save siejantiems su Lietuva, tokio asmens reikia pasisaugoti. Nes jo neapykanta Lietuvai yra nukreipta ir į kiekvieną, kuris tą jo neapykantos objektą pasiruošęs ginti. Ir būtų ne itin išmintinga manyti, kad tokius veikėjus pakanka tik apeiti saugiu atstumu. Lygiai taip pat, kaip būtų neišmintinga manyti, kad problemą išspręstų ir žmogžudžio, vagies ar kokio smurtautojo apėjimas, ignoravimas, spynų ir signalizacijos sistemų įsigijimas, o ne baudžiamoji teisė.
Ne, nusikaltėlius, kurie kelia grėsmę, vis dėlto reikia imti ir nubausti, kad ir kaip senamadiškai ir neliberaliai tai atrodytų, kad ir kaip tai primintų gal net Hamurabio laikus (ne, ne – mūsų bausmės gerokai švelnesnės!). Matyt, ne atsitiktinai bausmės taikymo už draudimų pažeidimus principo žmonija neatsisako tūkstantmečiais, nors pačios bausmės gali gerokai kisti.
Pernelyg ilgai įrodinėti paprastas tiesas čia nėra didelės būtinybės, juo labiau, kad ir galiojantys įstatymai numato atsakomybę už valstybės simbolių išniekinimą. Problema yra tik ta, kad įstatymuose aiškiai numatyta herbo apsauga, bet nėra įsakmiai pasakyta apie kitus Lietuvos nacionalinius simbolius – Gediminaičių stulpus ir Dvigubą kryžių, nors jų, kaip Lietuvos simbolių, statusas ir yra apibrėžtas įstatyme.
Iš esmės simbolių kalbos požiūriu tarp Vyčio ir Gediminaičių stulpų nėra jokio skirtumo – ir vienas, ir kitas ženklas vienodai simbolizuoja vieną ir tą patį – Lietuvą. Todėl ir bet kurio iš šių simbolių išniekinimas reiškia panieką Lietuvai, o ne kažkam kitam. Ir tai nėra blogos vyriausybės ar blogų visuomenės grupių „kritika“. Tai yra tiesiog buka, tiesmukiška panieka Lietuvai kaipo tokiai. Save gerbianti valstybė į tai nereaguoti negali.
