REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tai bent Sausio 13 – osios dovaną įteikė Lietuvai buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, o dabar tik Briuselio dykaduonis V. Landsbergis. Kai tėškė, tai tėškė: emigrantai – išsibastė tik dėl pinigų, bet laimės neras, tik geresnį karstą. Senatvinė silpnaprotystė leido visus sunkiai vergaujančius emigrantus išvadinti tėvynės išdavikais. Kai iš Lietuvos tyčiojasi B. Bradauskas – tai suprantama, tai jo pašaukimas. Bet juk čia didysis tėvynės patriarchas. Dar niekada nebuvo taip gėda, graudu ir skaudu... Ypač, turint omeny, kad po nepriklausomybės atgavimo, V. Landsbergis daugiau nieko gero Lietuvai nenuveikė. Bet iš Lietuvos sočiai ir užtikrintai gyveno. Ir ne tik – sočiai ir užtikrintai gyventi pasmerkti ir visi jo giminaičiai. Gal dėl to toks įniršis ant emigrantų? Kad nebus kam to gėrio sunešti? Kad visi išsilakstys, nes kęsti patyčių iš visų pusių jau neįmanoma?

REKLAMA
REKLAMA

Neseniai spaudoje pasirodė V. Landsbergio anūko G. Landsbergio pamfletas „Kodėl Lietuvos politikoje reikalinga nauja karta?“, kuriame kandidatas į EP narius (TS-LKD sąraše burtais „išrinktas“ pirmu numeriu – kai sekas, tai sekas, kaip tik Landsbergis, taip pirmas) išdėsto savo požiūrį, kodėl seneliui išėjus į pensiją, visa Lietuva turėtų balsuoti už tos pačios „švogerinės“ Lietuvos tąsą. Jis mielai dalijasi savo pasiekimais: buvo premjero A. Kubiliaus komandoje (kai tokia pavardė ir toks senelis – karjerą daryti nesunku). Pasakoja, kad Lietuvoje krizę patyrė visi „pensininkai, atleidžiami darbuotojai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai ir net bankai“. Net bankai! Tas „net bankai“ nuskambėjo labai įspūdingai. Kitaip sakant, jaunas politikas net nesuprato, ką parašė.

REKLAMA

Po to, kai keli sakiniai skiriami skaudžiai ekonominei krizei, pasipila liaupsės A. Kubiliaus vyriausybei, kuri užaugino 70 mlrd. litų skolą. Atsiranda žodžiai „proveržis“, kalbama apie šuolius į viršų. Prasideda, trumpai tariant, Marso kronikos. Be logikos, labai primityviu stiliumi bandoma parodyti, koks geras buvo krizės įveikimas. O jis toks nebuvo. Jau vien dėl to, kad skola labai didelė nuolat į prarają besiritančiai šaliai. Krizė suvaldyta. Bet jos suvaldymo kaina – labai didelė. To nereikia pamiršti. Iš kur trauksite 70 mlrd. litų, ponuli Landsbergio anūkėli? Jis iš niekur netrauks – jis turtingai Briuselyje gyvens iki pasaulio pabaigos. Paaiškina G. Landsbergis ir tai, kad dauguma Lietuvos verslininkų, arba bent jau jaunieji, lygiuojasi į Ilją Laursą. Aišku, kad niekada versle nedirbusiam žmogui nėra daugiau ko pasakyti. Visas gyvenimas – surežisuotas senelio. Realybės pojūtis, kaip ir sunkus darbas – nepatirti dalykai. Jeigu garsių politikų palikuonys turėtų bent jau teorinį ryšį su paprastais mirtingaisiais, jie žinotų, kad Lietuvoje „švarus“ verslas – išmintis, o ne taisyklė. Svajoti galima – bet kai teigi ir nepagrindi, persišviečia noras manipuliuoti, įpiršti, arba paprastai tariant, apgauti.

REKLAMA
REKLAMA

Ir tai, kas tame pamflete užkniso labiausiai: amžinas žodžio „vakarietiškas“ minėjimas. Dabar ne 1991 – ieji ir visi supranta: jokie Vakarai čia neatsiras, nebent Laukiniai Vakarai. Lietuva jau bandė tapti vakarietiška ir nieko neišėjo. V. Landsbergio anūkas taip ir neįsikirto, kodėl visa provincija nekenčia paties žodžio „landsbergis“ – nes laisvė nėra tas pats, kas Vakarai. O konservatorių partijos arogancija seniai įrodė, kad ši partija geriau negaus nė vieno balso iš provincijos, nei pripažins klaidas, sumažins arogancijos skalę, bent kartą per visą partijos gyvavimo istoriją ims mąstyti apie „mažutėlius“, apie kuriuos mąstė Kristus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nemąstė konservatoriai ir nemąstys (o gaila) ir atiduos balsus populistams. Provincija, kol neišmirs, nors jau nedaug liko, nekęs šios arogancijos, šio akivaizdaus nenoro su ja kalbėtis. Nes kiaurai persišviečia: svarbu ne laisvė, ne Lietuva, net ne ekonominė gerovė, čia svarbu – ta pati, kokią turi Uspaskichas ar Paksas savimeilė. Sau, savo anūkams, savo giminėms, sau ir visada tik sau. Savo partijai. Emigravai – nebūsi laimingas. O kodėl emigrantas išdavikas, jei Lietuva laisva ir gali rinktis, kur gyventi?

Konservatoriai, turėdami daug talentingesnių jaunų žmonių partijoje, kažkodėl leidžia V. Landsbergio anūkui dar labiau juos diskredituoti. Išsityčioti iš jų. Jei tas jaunas politikas, patriarcho anūkas, būtų parašęs nors vieną protingą ir originalų sakinį savo pamflete – dar būtų galima kalbėti apie tai, kad jam tereikėjo pasikeisti pavardę ir ateiti pas A. Kubilių paprašyti darbo, o jei būtų jį gavęs – būtų atlikęs didesnį žygdarbį nei jo senelis. Bet gi jis negautų darbo jokio premjero komandoje, jei būtų paprastas žmogus iš gatvės. Su tokiu naiviu, infantiliu požiūriu priimtų tik į prekybos centrą dirbti kasininku. Ir jei tokia yra naujoji politikos karta – tai reikia nuo jos pirmųjų pareiškimų apie „kartų kaitą“, ją iš karto užčiaupti. Čia ne kaita. Čia tąsa. Tos senosios politikos, kai viską lemia ne gabumai, o lojalumas, ar pavardė, giminė. Nejuokink, Gabrieliau, Lietuvos žmonių ir užsiimk kuo nors kitu, ne politika.

REKLAMA

Siaubinga, kaip žemai puolė konservatoriai: ne tik partijos lyderiu laiko mažiausiai charizmatišką Lietuvos politiką A. Kubilių, bet dar ir ruošia visus V. Landsbergio giminaičius sukišti į geriausias politines vietas. Pirmu numeriu, pirmu reisu į Briuselį. Žemiau žemo. Jei tai nauja karta, jei tai ateitis – tai Lietuva jos iš viso neturi. Nei sąžinės, nei savigarbos. Todėl Lietuvą ir toliau valdys socialdemokratai. Kol bus gyvas B. Bradauskas ir bus pinigų.

 

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų