Savo knygos „Gyvenimas – lašas jūroje“, kurią nuo šiol galime skaityti ir lietuviškai, pristatyme mūsų šalyje dalyvavęs legendinis 78-erių metų kosmonautas kai kuriuos epizodus atskleidė tik Balsas.lt skaitytojams.
Nenumatytų situacijų pasitaikydavo visada
Kosmonautas neslepia, kad ir jam pačiam skrendant, ir vėliau, vadovaujant kolegų skrydžiams, pasitaikė itin sunkių situacijų, kai tekdavo skubiai ieškoti sprendimų.
„Pirmasis iš kosminio laivo į atvirą erdvę turėjo išeiti Ženia Chrunovas (kosmonautas Jevgenijus Chrunovas – red. past.). Aš stovėjau ir žiūrėjau, o jis sako: „Negaliu išeiti, kažkas trukdo.“ Aš žiūriu, kabelis su diržais susipynęs. Sakau, sugrįžk. Nuėmiau kabelį, jis išėjo, ruošiuosi eiti aš, bet jis sako: „Mano ventiliatorius neveikia.“ Jeigu jis neveiks, žmogus mirs, nes oras necirkuliuos ir nebus, kuo kvėpuoti. Aš atgal, žiūriu, gal kokie nors kabeliai blogai sujungti. Viską patikrinau, viskas tvarkoje. Ir sakau jam, Ženia, patikrink jungiklį. Pasirodo, kai įsitempęs kabelis neleido jam išeiti iš laivo, jis užkliudė tą jungiklį, bet kol aš visa kita tikrinau, jis jau buvo pats susiprotėjęs jį patikrinti ir įjungti. Tokių dalykų nutikdavo nemažai. Tai ne avarija, tačiau tokių atvejų iš anksto niekaip nenumatysi“, – dabar jau su šypsena pasakoja A. Jelisejevas apie prieš keturiasdešimt metų patirtus dalykus.
Jis pasakoja, kad vieno tarptautinio skrydžio metu sugedo raketos variklis, kuris buvo reikalingas nusileidžiant. Tad esantiems žemėje tuo pačiu metu teko ieškoti išeities ir išlaikyti ramybę bendraujant su kosmonautais. Kitą kartą kosminiam laivui nepavyko susijungti su tarptautine kosmine stotimi ir kurį laiką buvo galima tik stebėti ir spėlioti, atsitrenks jie vienas į kitą, ar neatsitrenks.
„Kai žinai, kad nuo tavo sprendimų priklauso kitų žmonių gyvybė, daug sunkiau negu tuomet, kai pavojus gresia tau pačiam“, – pridūrė A. Jelisejevas.
Žiūrėti per iliuminatorių nepabosta
„Stovime mes dviese, jau apsirengę skafandrus, laukiame, kol atsivers liukas. Kai jis atsidarė, aš žiūrėjau ne į jį, o į sieną priešais. Matau, kažkas nepaprastai ryškaus ant sienos atsiranda. Ir negaliu suprasti, kas tai. Pasirodo, kaip tik ta kryptimi švietė saulė. Bet atmosferos nėra, dulkių nėra, todėl matome tik nepaprastai ryškų „saulės zuikutį“. Pamatyti jį be spindulio ir buvo netikėta. Tokie dalykai suteikia labai daug emocijų“, – pasakojo A. Jelisejevas, paprašytas prisiminti įspūdingiausius, labiausiai į atmintį įsirėžusius skrydžių potyrius.
„Labai įspūdingai iš kosmoso atrodo šiaurės pašvaistė. Tai kaip uždanga teatro scenoje, tik nepalyginamai aukštesnė. Įspūdis toks, tarsi į eilę būtų sustatyta milijonas prožektorių, kurie šviečia į viršų per visą atmosferą. Ir saulėlydžiai, ir saulėtekiai kosmose visai kitokie negu žemėje. Jie ryškesni, viskas vyksta greičiau. Gali mėnesius skraidyti, bet žiūrėti per iliuminatorių nenusibos“, – atskleidė A. Jelisejevas.
Tačiau, jo teigimu, iš kosmoso be galingų žiūronų įžvelgti, kad žemėje yra gyvybė, nepavyktų.
„Matai upes, matai jūrą, tačiau nematai gyvybės požymių. Ji kaip gaublys. Miestus naktį gali įžvelgti kaip ryškesnes šviesas. Tačiau man pavyko įžvelgti vieno uosto kontūrus. Nepamirškite, kad du trečdalius žemės nuolat dengia debesys, todėl ne visuomet matyti pakankamai, kad galėtum atpažinti, virš kokio žemyno skrendi. Tiesa, mes turėjome gaublį, ant kurio nuolat buvo rodoma, virš kokios vietos mes tuo metu skrendame“, – pasakojo A. Jelisejevas.
Agurkai kosmose neauga
A. Jelisejevas pasakoja, kad skrydžių į kosmosą metu nutinka daug dalykų, kuriuos sunku būtų įsivaizduoti žemėje.
„Aš anksčiau niekada nesusimąstydavau, kodėl rugiai ar kviečiai auga aukštyn. Pasirodo, jie auga ne į šviesą – jie auga priešinga gravitacijai kryptimi. Ir kai kosmose nutarė įrengti oranžeriją ir pabandė šį tą pasodinti, iš pradžių nieko neišėjo: guli sau sėkla lygiagrečiai žemės paviršiui, ir daigas nepasirodo, nors užtenka ir šviesos, ir vandens“, – sakė jis.
A. Jelisejevas prisiminė ir kuriozinį atvejį apie kosmose neva užaugusį agurką.
„Oranžerijoje buvo pasodinti agurkai. Bet jie niekada nežydėdavo – augdavo, bet nepražysdavo. Ir štai viena ekspedicija iš tarptautinės kosminės stoties grįžo, išskrido kita. Valerijus Riuminas per pusryčius žemėje įsidėjo į skafandro kišenę agurką. Taip ir išskrido – niekas nepastebėjo. Ir per pirmą reportažą iš kosminės stoties jis sako: „Štai žiūrėkite, kol mūsų nebuvo, čia agurkai išaugo.“ Visų mokslininkų akys taip ir išsiplėtė – kaip galėjo išaugti, jeigu agurkai net nepražydo? Vienas mokslininkas žemėje suskubo aiškinti per televiziją žmonėms, kad tai humoras – esą V. Riuminas pasiėmė iš žemės muliažą. Pamatė jis tą reportažą ir sako: „Et, kvailys aš, galėjau atsikąsti to agurko.“
Besileidžiant žemė pakvimpa duona
A. Jelisejevas pasakoja, kad ypatingas kiekvienam kosmonautui momentas – nusileidimas, grįžimas į žemę.
„Kai įeiname į plazmos sluoksnį, jis pradeda švytėti. Kai mes kirtome atmosferos ribą, buvo dar tamsu. Ir staiga ima švytėti violetine spalva. Panašiai, kaip neono vamzdeliai, tik tu esi tarsi jo viduje. Ir absoliuti tyla. Paskui ji ima rausti, dar vėliau balti. Ir ima ūžti. Karščio, kylančio dėl trinties, mes nejaučiame, tačiau pro iliuminatorių stebėjau vieną prietaisą. Metalinis strypelis tiesiog akyse tirpo – lyg cukrus verdančiame vandenyje. Tiksliau – jis ne tirpo, jis paprasčiausiai išgaravo“, – dalijasi prisiminimais kosmonautas.
Jis pasakoja, kad įvairių nutikimų galima patirti ir nusileidus ant žemės. Pavyzdžiui, užmiršus, kad jau veikia žemės trauka.
„Kartą Vladimiras Šatalovas pamiršo laive borto žurnalą ir nusprendė sugrįžti jo paimti. Bet pamiršo, kad mes jau žemėje. Nėrė žemyn galva į laivą, o paskui bandė atsistumti nuo dugno tikėdamasis pakilti iki liuko. Klausiu, ką tu darai? Jis išsikoliojo, apsivertė ir sako: „įprotis suveikė“, – pasakoja kosmonautas.
„O pats ryškiausias įspūdis leidžiantis – kai jau kabai po parašiuto kupolu ir atsiveria kvėpavimo anga, leidžianti kvėpuoti atmosferos oru, užuodi žemės kvapą. Būdami žemėje mes to nejaučiame, bet kai grįžtame iš kosmoso po kelių dienų skrydžio plastmasės gabale, pajuntame ypač stiprų duonos kvapą, sklindantį nuo žemės. Tas žemės aromatas ypatingas. Jį jauti kelias sekundes ar dar trumpiau, bet norisi juo kvėpuoti ir kvėpuoti“, – atskleidė A. Jelisejevas.
Žmogus į kitas planetas neskris?
Pasak A. Jelisejevo, net nereikia svajoti apie tai, kad žmogus apsigyvens kitose planetose.
„Tai utopija. Norint žmogų kur nors nuskraidinti reikėtų labai didelių sąnaudų. Net jeigu Mėnulyje būtų tokios pačios gyvenimo sąlygos, kaip Žemėje, ten būtų per brangu nuskristi. Žemė neturi tokių resursų. Technologijos leistų tai padaryti. Pavyzdžiui, skrydis į Marsą jau realus. Jeigu šiandien turtingos šalys susitartų bendromis jėgomis rengti tokį skrydį, jis galėtų įvykti. Tačiau tai būtų ilgas skrydis, kuris truktų apie pusantrų metų. Buvo kuriami projektai, kaip sutrumpinti skrydžio laiką, tačiau tai vis tiek labai daug kainuotų ir kažin ar duotų kokios nors naudos, išskyrus emocijas“, – aiškina kosmonautas.
„Žmogus skrido į Mėnulį. Puiku. Žmogus tai padarė. Žmogui įdomu, jam norisi pačiam tai padaryti, ten pabūti. Ir jie ten veržiasi. Tačiau kokios tai davė naudos? Grunto pavyzdžių juk ir įranga gali paimti, nufotografuoti taip pat gali automatai“, – sako jis.
A. Jelisejevo teigimu, ieškoti kosmose proto brolių taip pat tektų labai toli, kadangi saulės sistemoje tikrai nieko nėra.
„Remdamiesi tikimybių teorija, turėtume pripažinti, kad kažkur tikriausiai yra kokia nors biologinė gyvybė, protas, tačiau naivu būtų tikėtis, kad jie bus panašūs į mus. Ta gyvybė gali būti tokios formos, kad mums net įsivaizduoti sunku. Tai gali būti toks protas, kurio mes niekada nesugebėsime perprasti“, – daužo į šipulius fantastų svajones kosmonautas.
Paklaustas, kokie uždaviniai pastaruoju metu keliami žmogui kosmonautikoje, A. Jelisejevas sakė, kad medicinos specialistai tiria žmogaus galimybes kosmoso erdvėje, tačiau daugeliu atvejų pagrindinį darbą žmogus atlieka žemėje, o kosmose jo jau nebereikia.
„Pavyzdžiui, jeigu su teleskopu „Hubble“ skristų žmogus, jis tik trukdytų – suptų teleskopą. Jeigu norime ką nors ištirti nesvarumo būklėje – žmogaus buvimas taip pat nepageidautinas, nes kai tik jis ima judėti, nesvarumas pasibaigia“.
„Net jeigu įsivaizduotume, kad kiltų karas kosmoso erdvėje, žmogus ten nereikalingas. Stebėti viską galima nepakilus nuo žemės paviršiaus. Kita vertus, teoriškai galima pakelti į kosmosą bet kokią bombą ir numesti ją kur nors, bet nėra prasmės tai daryti. O kosminis turizmas – ne mokslas. Tai turčių pramogos“, – apibendrino legendinis kosmonautas.
Šiuo metu A. Jelisejevas dirba vienoje modernią įrangą gaminančioje vokiečių kompanijoje, besirūpinančioje ir jaunosios mokslininkų kartos rengimu.
Taip pat skaitykite
Lietuviškų „šaknų“ neslepiantis kosmonautas A. Jelisejevas: tą ryšį sunku nusakyti žodžiais (I d.)
