„Čia yra „flioksas,“ čia yra „čižma“, čia „rudbėkė“. O čia mėta“, – vardija viena žolelėmis prekiaujanti moteris.
Vilnietė Bronė Žolinių rytą prie bažnyčios už dyka dalija skintus pievų augalus, gėles, kad kiekvienas mišių dalyvis bažnyčioje pasirodytų su progine puokšte rankose.
„Duodu, duodu man visiškai negaila ir aš noriu kuo greičiau, tai va ponia gražina paorganizavo, o taip kviečiu nemokamai, jie visi perka mano neima“, – sakė Bronė.
„Aš jums parodysiu yra grynai visos vaistažolės, viržis raminantis, šlamutis nuo kepenų, kraujažolė nuo uždegimo, čia yra bitkrėslė kirminus valantis“, – vardijo prekybininkė Filomena.
Šalia bažnyčios tvoros jau paruoštų puokščių kaina svyruoja tarp vieno ir dvejų eurų.
„Nuo pusantro iki dviejų, įvairiai. Kiti neturi. Duodu ir veltui, kad neturi. <…> Pensija tikrai maža, yra proga užsidirbti, taip ir sugalvojau“, – sakė prekybininkė.
Brandžiausia vasaros šventė
Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja, kad Žolinių puokštei puikiai tinka aukštesni augalai.
„Pagrindinis augalas yra arba kietis, arba diemedis. Pelynas kartais būna. Stambus, kylantis aukštyn, tai lyg ir tokia ašis į dangų, po to jau dedama vaistažolių šiek tiek, kraujažolės medetkos“, – pasakojo etnologė.
Žolinę etnologai vadina brandžiausia vasaros švente – slenksčiu tarp vasaros ir rudens. Ši šventė svarbi ne tik bažnyčiai, kuri rugpjūčio 15-ąją mini Mergelės Marijos ėmimo į Dangų iškilmes, bet ir ūkinininkams.
„Būtent žolinės metas yra padėka už visą derlių, ką sukūrė ir laukai, ir daržai, ir mūsų darželiai, žmogaus darbas, kadangi tai žemdirbiška šventė. Tai mes galime manyti, kad ji atėjo su mūsų protėviais žemdirbiais, indoeuropiečiais“, – sakė G. Kadžytė.
Senovėje ūkininkai tikėdavo, kad pašventintas derlius, augalai, atneš sėkmę, kitais metais duos dar didesnį derlių. Buvo manoma, kad išmetus pašventintą Žolinių puokštę, namus aplankys nelaimės. Žolinė visos giminės šventė. Po apsilankymo bažnyčioje įprasta susitikti su draugais, giminėmis.
„Tada kai viskas pašventinta, kai jau atbuvo mišias, tada dairydavosi, neskubėdavo į namus. Dabar atrodo pamažu atgyja ta tradicija, pasidairo, kur giminės, kur bičiuliai, kur bendraklasiai. Na, susitikime, jeigu toks gražus oras kaip šios dienos“, – kalbėjo etnologė.
Švenčia savaip
Kiekvienas sostinėje šalia bažnyčios kalbintas gyventojas žolinę švenčia savaip:
„Džiaugiamės su visais. Važiuojam į pivošiūnus, važiuojam į kitas šventes, šiandien aplankom šitą šventovę.“
„Kaip ir Jėzaus prisikėlimą švenčiam, taip ir Jėzaus motinos.“
„Čia yra tikėjimo kelionė. Mes norime būti toje tikėjimo kelionėje pasiruošę.“
„Mūsų tradicijos yra po Žolinių Šventas Rokas. Aš rytoj vyksiu į savo tėviškę ir susitiksiu su savo artimaisiais.“
„Rinksis, va, artimas ratas žmonių. Tai mišių eisim truputį pasėdėsim, pabūsim kartu.“
Žolinė valstybinės šventės statusą įgijo 2000-aisiais Seimo nutarimu.
