Rumunė Andreea Ionel Lietuvoje lankosi pirmą kartą. Rumunijos mieste Tartu Jiu gimusi dvidešimtmetė mergina šiuo metu kremta ekonomikos mokslus, o į mūsų šalį atvyko kaip projekto „Living Diversity“, kuris vykdomas organizacijos AIESEC iniciatyva, stažuotoja. Šio edukacinio projekto tikslas – skatinti Lietuvos moksleivių kultūrinį pažinimą.
Projekto metu užsiėmimus ir pamokas šalies vidurinėse mokyklose veda jauni, aktyvūs stažuotojai iš užsienio, viena jų – A. Ionel. Naujienų portalas „Balsas.lt“ pasiteiravo viešnios iš Rumunijos, kokius įspūdžius jai paliko mūsų šalis ir kokių kultūrinių skirtumų esama tarp Lietuvos ir Rumunijos.
– Kokių tikslų turėjai keliaudama į Lietuvą?
– Atvykau į Lietuvą, nes labai norėjau pramokti viešojo kalbėjimo, įgauti naudingos patirties ir įgūdžių. Kai atvykau, svajojau būti mokytoja, nes man tikrai patinka vaikai, bet vėliau persigalvojau. Per savo viešnagės Lietuvoje laiką aplankiau nemažai mokyklų, kur turėjau galimybę pristatyti savo šalį, jos kultūrą, pabendrauti su moksleiviais.
– Ar Lietuvoje lankaisi pirmą kartą?
– Lietuvoje, o ir užsienyje apskritai, esu pirmą kartą, bet didelio kultūrinio šoko nebuvo. Miestai nėra kuo nors labai išskirtiniai, bet vienintelis dalykas, kuris labai mane nustebino – tai, kad Lietuvoje labai daug miškų ir net pačioje sostinėje daug medžių, žalių skverų. Dar vienas dalykas, kuris mane labai nustebino – jūs geriate labai daug arbatos. Iki atvykimo į Lietuvą išgerdavau kokius penkis arbatos puodelius per metus, dabar prie to baigiu priprasti. Rumunijoje, jeigu norime ko nors atsigerti, turiu omeny pasimėgauti, dažniau renkamės kavą arba karštą šokoladą.
– Ką žinojai apie Lietuvą prieš atvykdama?
– Tiesą pasakius, žinojau tikrai nedaug. Mokykloje per istorijos ir geografijos pamokas teko mokytis apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Buvo akcentuojama, kad šios šalys turi panašią kultūrą, istorinę praeitį. Vos tik sužinojau, kad turiu progą aplankyti Lietuvą, iš karto ėmiau domėtis šia šalimi ir stengiausi sužinoti apie ją kur kas daugiau.
– Ar teko ragauti lietuviško maisto?
– Taip, jau pačią pirmą dieną turėjau progą paragauti cepelinų ir jie man visai patiko. Jūs nenaudojate daug druskos ir kitų prieskonių, aš to labai pasigendu, kartais juokauju, kad jūsų maistas kaip ligoninėje – geras, kokybiškas, bet be prieskonių, nes jie kenkia skrandžiui. Rumunijoje beveik į visus patiekalus dedame pipirų, ypač populiarūs raudonieji, o Lietuvoje, kai kavinėje man atneša sriubą, iš karto pagalvoju, kur pipirai.
Jūsų virtuvė labai sveika, man labai patiko bulviniai blynai ir šaltibarščiai, net pasidomėjau, kaip šis patiekalas gaminamas. Dauguma tradicinių rumunų patiekalų panašūs į graikų ar turkų patiekalus. Vienas žymiausių rumuniškų patiekalų vadinamas sarmali – tai labai panašu į lietuviškus balandėlius, bet į kopūstą dedama ne tik mėsos, bet ir keptų svogūnų, morkų ir kitų daržovių bei labai daug įvairių prieskonių.
– Ar būdama Lietuvoje pastebėjai kokių bendravimo skirtumų tarp rumunų ir lietuvių?
– Taip, rumunas net jei ir nežino, kuo gali tau pagelbėti, vis tiek pabandys pagelbėti, lietuviai šiek tiek santūresni. Rumunai taip pat viešose vietose mandagesni: pavyzdžiui, parduotuvėje, kai turi mažai prekių ir nori greičiau apsipirkti, paprastai labai mandagiai kreipiesi į žmones, paprašai, kad tave praleistų, o Lietuvoje analogiškoje situacijoje žmonės tiesiog skubėdami braunasi, gal tai dėl to, kad miesto gyvenimo tempas greitesnis ir visi paprastai skuba...
Skirtumų esama ir lyginant, kaip pasitinkame ir palydime žmones: mes, rumunai, paprastai labai tvirtai apkabiname, bučiuojame į abu skruostus net tuos žmones, kurių labai artimai nepažįstame, o lietuviškas apkabinimas oficialesnis, išlaikomas didesnis atstumas.
– Ar galėtum palyginti Lietuvos ir Rumunijos švietimo sistemas?
– Lietuvoje švietimo sistema yra gera, Rumunijoje ji kur kas prastesnė. Lietuvoje švietimas geriau planuojamas ir vykdomas, jūs aiškiai žinote, ko vaikai mokysis kitais metais. Rumunijoje nėra nusistovėjusio modelio: nusprendžiama, kad mokiniai privalo laikyti egzaminus, po metų šis sprendimas atšaukiamas, o dar po metų grįžtama prie senosios tvarkos. Problema ta, kad švietimo politiką formuoja žmonės, kurių dalis nenutuokia, ką daro ir tuomet prasideda tam tikri nepamatuoti ir nekoordinuoti veiksmai. Kitas negatyvus aspektas – mokytojų atlyginimai, kurie kasmet vis sumažinami.
– Kalbant apie sąlygas, kurios sudaromos mokyklose, ar esama skitumų tarp Rumunijos ir Lietuvos?
– Rumunijoje moksleiviams sudaromos išties neblogos sąlygos, pavyzdžiui, sporto salės dažniausiai įrengiamos tuose pačiuose pastatuose, kaip ir mokyklos, tad mokiniams nereikia vaikščioti per lauką.
– Lietuvoje dažnai diskutuojama dėl mokymo kokybės šalies mokyklose, ar Rumunijoje iškyla panašių klausimų?
– Žinoma, geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti patys vaikai, bet mano nuomone, mokymo Rumunijoje kokybė nėra bloga.
– Mūsų šalyje dažnai pabrėžiama, kad jauni žmonės nenori eiti dirbti į mokyklas, ar Rumunijoje taip pat egzistuoja ši problema?
– Galima sakyti, kad tokia problema yra, bet tie jauni žmonės, kurie iš tikrųjų nori būti mokytojais – jais tampa. Viena iš labiausiai demotyvuojančių priežasčių – atlyginimas.
– Ar Rumunijoje aukštojo mokslo sistema taip pat susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir viduriniojo ugdymo?
– Aukštojo mokslo sistemoje yra daugiau aiškumo: šalyje veikia valstybiniai ir privatūs universitetai, kurie studijų kokybe nesiskiria, tiesiog studijuojant privačiame universitete už studijas reikia mokėti daugiau. Žinoma, į valstybės finansuojamas vietas valstybiniuose universitetuose visuomet yra dideli konkursai, o kadangi vietų skaičius nėra didelis, tai net ir patys gabiausi žmonės nėra užtikrinti, kad galės studijuoti valstybės lėšomis. Tėvai sunkiai dirba, kad vaikai galėtų siekti išsilavinimo, tad tai motyvuoja jaunus žmones pateisinti jų lūkesčius.
– Pastaraisiais metai iš Lietuvos emigravo labai daug žmonių, ar Rumunija susiduria su emigracijos problema?
– Taip, nes dėl mažų atlyginimų šeimos negali pragyventi ir žmonės priversti ieškoti kitos išeities. Pavyzdžiui, mano pačios tėvai taip pat yra išvykę dirbti į kitas šalis, nes jei dirbtų Rumunijoje, kiekvieno jų atlyginimas siektų vos po 400 eurų ir šios sumos nepakaktų pragyventi.
Išvyksta ir jauni žmonės, tikėdamiesi surasti geresnį darbą ir susikuri geresnes gyvenimo sąlygas. Daug rumunų emigruoja į Italiją, nes kalbos gana panašios, taip pat daug rumunų nedarbas išgena į Graikiją, Vokietiją. Pavyzdžiui, kartu su manimi ekonomiką studijuoja 1300 studentų, bet tik 300 gali tikėtis gauti darbą pagal specialybę savo šalyje, kiti – potencialūs bedarbiai.
– Ar jaunimas Rumunijoje linkęs puoselėti tradicines vertybes?
– Esama jaunų žmonių, kuriems svarbios vertybės, bet šių dienų Rumunijoje daugiau kiekvienas paiso savų interesų. Kartais mes nesame tokie vieningi. Pavyzdžiui, lietuvius labai suvienija krepšinis ar „Eurovizija“, o rumunai neturi tokios vieningumo dvasios, esame draugiški, bet kai kas nors nutinka, pristingame vieningumo.
Pavyzdžiui prieš metus mokytojų atlyginimai siekė apie 900 litų, vėliau buvo drastiškai sumažinti iki 450-ties, o vėliau dar sumažinti iki 200 litų per mėnesį. Iš tokios sumos žmogus negali pragyventi ir mokytojai pradėjo streikuoti. Šalies mokytojai išėjo į gatves su plakatais, streikas tęsėsi apie pora savaičių, žmonės norėjo, kad juos suprastų. Skaudžiausia tai, kad net ir iš pačių mokytojų ne visi palaikė streikuotojus, nes žmonės, kuriems nedaug likę iki pensijos ar pan., paprasčiausiai nenorėjo prisidėti prie protesto.
