JAV, Teksaso valstijoje, įvykdyta mirties bausmė 33 metų meksikiečiui Chosei Ernestui Medelinui 1993 metais išžaginusiam ir nužudžiusiam 14 ir 16 metų mergaites. Mirties bausmė įvykdyta nepaisant Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Bano Kimuno paskutinės minutės prašymo ir Tarptautinio teisingumo teismo reikalavimo atidėti bausmės vykdymą. Generalinis sekretorius buvo įsitikinęs, kad jo reikalavimas bus priimtas, tačiau JAV valstybės departamentas pareiškė, jog pagal Aukščiausiojo Teismo sprendimą JAV prezidentas neturi konstitucinių įgaliojimų kištis į šią bylą. Joje sprendimą priėmė Teksaso valstijos teismas
Amerikoje savi įstatymai
Tarptautinė bendruomenė šio meksikiečio atvejį laikė išbandymu Amerikai, ar ši šalis sugeba laikytis tarptautinių reikalavimų. Pasirodė, kad Jungtinių Valstijų įstatymai yra aukščiau už viską.
O tarptautinis triukšmas kilo dėl to, kad kai buvo areštuotas Ch. Medelinas, jam policininkai neišaiškino, kad jis turi teisę kreptis į Meksikos konsulatą pagalbos. Teisininkai sako, kad buvo pažeista 1968 metų Vienos konvencija. Dėl to Meksika, kurioje mirties bausmė panaikinta, kreipėsi į Tarptautinį teismą dėl Medelino ir dar 50 kitų meksikiečių, laukiančių mirties bausmės įvykdymo JAV. Tarptautinis teismas nusprendė, kad meksikiečių bylos turi būti peržiūrėtos, tačiau Teksaso teismui į tai nusispjauti.
Pačioms Jungtinėms Valstijoms yra nusispjauti į tarptautinės bendruomenės raginimus panaikinti mirties bausmę. Šioje šalyje mirties mašina sukasi pilnu pajėgumu. 1999 metais JAV mirties bausmė buvo įvykdyta 98, 2000 metais - 85, 2001 metais - 66, 2002 metais - 71, 2003 metais - 65, 2004 metais - 59, 2005 metais - 60, 2006 metais - 53, o pernai - 42 nuteistiesiems. Čia teismai mirties bausmę skiria ne tik už žmogžudystes, bet ir už valstybės paslapčių išdavimą, žiaurius išžaginimus, kitus nusikaltimus. Pasmerktieji myriop šį pasaulį JAV palieka penkiais būdais - nutrenkiami elektros, suleidžiama nuodų, dujų kameroje, pakariami ir sušaudomi.
Nuodai populiarūs
Ch. Medelinui buvo suleista mirtinų nuodų injekcija. Teksase šiemet tai penktoji injekcija.
Suleisti nuodų yra vienas iš populiariausių mirties bausmės vykdymo būdų. Toks būdas JAV buvo pasiūlytas dar 1888 metais, tačiau laimėjo tie, kurie norėjo, kad nusikaltėlis mirtų kepamas elektros kėdėje. Paradoksas, bet elektros kėdė buvo sugalvota 1890 metais kaip humaniškesnis būdas negu kartuvės. Tačiau iš tikrųjų tai tik noras pasižiūrėti, kaip kankinamas žmogus. Pakaruoklis miršta beveik iš karto, o štai elektrą kartais tenka per žmogų leisti net kelis kartus, kol išdega visi vidaus organai, pajuosta oda ir sustoja širdis. Nuo to laiko, kai 1890 metais rugpjūčio 6 dieną elektros kėdėje mirė savo meilužę kirviu užkapojęs Viljamas Kemleris, vien tik JAV tokioje kėdėje mirė per 4300 nuteistųjų. Net JAV kalbama, kad mirti elektros kėdėje yra beveik tas pats, kas būti sudegintam ant laužo.
Dabar manoma, kad humaniškiau yra suleisti nuodų arba nunuodyti dujų kameroje. Nors infekcija buvo pasiūlyta dar 1888 metais, tačiau ja pasinaudojo tik vos ne po šimto metų - 1977 metais Oklahomos valstijoje. Dabar jau net 34 valstijose pasmerktajam suleidžiami nuodai.
Mirdamas matė aukų gimines
Laikraščiai aprašė, kaip tai buvo padaryta meksikiečiui. Maždaug pusvalandis iki bausmės vykdymo jis buvo perrentas švariais rūbais, pasodintas į krėslą ir pririštas diržais. Kitame kambaryje už stiklo sėdėjo žurnalistai, nužudytųjų merginų giminės, visuomenės atstovai. Bausmės vykdymą gali stebėti ir nuteistojo giminės. Ilgai nelaukiant, į abiejų rankų venas įbedamos adatos, nuo kurių vamzdeliai eina į budelio kambarį. Jis būna paruošęs nuodų mišinį, kurį ir paleidžia į nuteistojo kūną. Šis prieš mirtį dar mato susirinkusiuosius stebėti egzekucijos, kol galų gale jo galva nusvyra ant šono.
Yra sukurta ir speciali mašina, kuri gali paleisti nuodus, tačiau budelis yra patikimiau. Beje, nuodų mišinį jis turi pasiruošti pats, nes kvalifikuoti medikai egzekucijoje nedalyvauja. Gydytojai yra davę Hipokrato priesaiką, kuri neleidžia specialiai žaloti žmonių, todėl Amerikos medikų asociacija nerekomenduoja jiems dalyvauti vykdant mirties bausmę.
Į kartuves - už narkotikų platinimą
Šiomis dienomis masinė egzekucija buvo įvyksdyta ir Irane. Pranešama, kad Teherane 29 žmonėms įvykdyta mirties bausmė pakariant. Irano televizijos IRIB tinklapyje nurodyta, kad tarp pakartųjų buvo asmenys, nuteisti už žmogžudystes, išprievartavimus, ginkluotus apiplėšimus bei narkotikų platinimą. Visos egzekucijos įvykdytos sekmadienio rytą Teherane esančiame Evino kalėjime.
Tarptautinis judėjimas už žmogaus teises "Amnesty International" teigia, kad praėjusiais metais Irane įvykdyta 317 egzekucijų - daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje, išskyrus Kiniją.
Pastarosios egzekucijos buvo įvykdytos po to, kai šalies Aukščiausiasis Teismas pritarė šioms bausmėms.
Žmogaus teises ginančios organizacijos kaltina Iraną per dažnai naudojant mirties bausmę, tačiau Teheranas teigia, kad ji puikiai veikia kaip atgrasinimo priemonė ir panaudojama tik po ilgo ir nuodugnaus bylos teisminio nagrinėjimo.
Irane žmonės ne tik kariami, bet ir užmėtomi akmenimis. Vykdant šią bausmę, moteris buvo įkasta į smėlį iki krūtų ir į ją buvo mėtomi akmenimis tol, kol ji numirė. Mirties bausmė jai buvo skirta už neištikimybę. "Irano įstatymai numato, kad akmenys sąmoningai parenkami dideli, kad sukeltų skausmą, tačiau kad iškart aukos neužmuštų. Tai ypač absurdiška ir šiurpi praktika",- rašoma "Amnesty International" raginime panaikinti užmėtymo akmenimis bausmę. Tokia bausmė dar taikoma ir Afganistane.
O štai Saudo Arabijoje, Jordanijoje ir kitose šalyse nusikaltėliai kariami, Somalyje, Taivanyje, Vietname, Kinijoje ir kitur - šaudomi. Beje, kaip tik Kinija nusprendė taikyti "humaniškesnę" nei šaudymas bausmę. Ją žada pakeisti mirtina injekcija. Kinija, kur didžioji visuomenės dalis palaiko principą "akis už akį", neskelbia kiek įvykdo egzekucijų, tačiau teisėsaugos organizacijos teigia, kad per metus šalyje mirties bausme nubaudžiama apie 10 000 žmonių. Pažymėtina, kad neretai mirties bausmė skiriama korumpuotiems valdininkams.
Nuodyti nuteistuosius Kinijoje neskubama dar ir dėl to, kad labai dažnai pasmerktųjų myriop organai panaudojami transplantacijai. Įgudęs budelis, besidarbuojantis pistoletu, sugeba taip suvaryti kulką pasmerktajam į pakaušį, kad šis liktų gyvas, kol bus išimti nepažeisti organai. O štai suleisti nuodai jie užnuodija visą organizmą ir tada vidaus organai, kurių laukia transplantacijos klinikų pacientai visame pasaulyje, jau nebetinkami.
Dešimt metų be mirties bausmės
Mes daug žinome, kaip vykdomos bausmės kitose valstybėse, o štai kaip mirties bausmė buvo vykdoma nepriklausomoje Lietuvoje, yra valstybinė paslaptis ir apie tai galime tik spėlioti. Tiksliai žinome tik datą - 1995 metų liepos 12-oji - kada buvo įvykdyta paskutinė mirties bausmės mūsų šalyje. Tą dieną gyvybės neteko Borisas Dekanidzė. Po nepriklausomybės atkūrimo mirties nuosprendžiai dar buvo įvykdyti Aleksandrui Novatkiui, Vladimirui Ivanovui, Valentinui Laskiui, Vidmantui Žibaičiui, Antanui Varneliui, Aleksandrui Gudkovui. Manoma, kad jie buvo sušaudyti.
Pasakojama, kad sovietiniais laikais mirtinininkai iš Lietuvos būdavo vežami sušaudyti į Minską. Tuo laiku, o ypač dar anksčiau, sovietai nesiceremonijo ir savo priešus šaudė masiškai. Vėliau tapo gudresni ir nuteistus myriop kalinius versdavo dirbti urano rūdos ir kitose pavojingose sveikatai kasyklose. Nereikėdavo nė kulkos - padirbęs kelis mėnesius ir taip praturtinęs savo tėvynės aruodą, nelaimėlis iškeliaudavo į dausas.
Tarpukario arba, kaip įprasta vadinti, Smetonos Lietuvoje, mirties bausmė egzistavo nuo 1920 iki 1940 metų. Pasmerktieji buvo arba nunuodijami dujų kamerose Kauno IX forte arba sušaudomi. Dujų kameroje gyvenimą užbaigė visas pulkas Suvalkijos valstiečių "pieno maišto" organizatorių. Vyresnės kartos žmonėms gerai žinomi keturi Kompartijos veikėjai - Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Rapolas Čarnas ir Kazys Giedrys - buvo sušaudyti. Už antivalstybinį sąmokslą.
Pasaulyje būta ir dar kitokių savo priešininkų sudorojimo būdų. Britai Indijoje maištininkus sipajus priršdavo prie pabūklo vamzdžio ir iššaudavo. Sipajai beveik džiaugdavosi tokia bausme, nes jie paniškai bijojo kartuvių. Pagal jų papročius, pasikoręs ar pakartas žmogus neturėjo jokių galimybių patekti į dangų.
