Sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį teatre, aktorius atsitraukė nuo teatro bendruomenės, draugų... „Atvirai? Atsirado daug vienatvės. Kartais, susitikęs su žmonėmis, jaučiuosi labai svetimas, - prisipažino Ainis. – Neįkertu to, ką anksčiau įkirsdavau, nesusigaudau aktualijose. Šiek tiek atsitraukiau nuo teatro, nuo senų spektaklių, todėl atsirado daugiau laiko”.
Laisvas laikas, pasak Ainio, priverčia pagalvoti, ką darai, ko nori iš gyvenimo, ko dar nespėjai padaryti.
„Ir aš supratau, kad visą savo gyvenimą aš nesiekiau žmonių laimės. Nesistengiau, kad jie būti laimingi. Man buvo nesvarbu, - prisipažino A. Storpirštis. – Man buvo dzin, man visada atrodė, kad siekti laimės yra negerai. Dabar aš supratau, kad svarbiausia yra būti laisvam“.
- Atsitraukimas nuo teatro...
- Ne nuo teatro, nuo jo bendruomenės. Valentinas Masalskis, Rolandas Kazlas, Dainius Kazlauskas – pažvelk, visi šie įdomūs kūrėjai savo metu atsitraukė nuo teatro. Dingo. Tiesiog iš jų tada niekas nesugebėjo pareikalauti to, ko jie patys nebuvo atradę. Kažkas tokio nutiko. Tai yra labai keistas jausmas. Aš pasitraukiau, nes noriu įgyvendinti savo idėjas. Kodėl? Man yra neįdomūs menininkai teatre. Nieko blogo aš apie juos nenoriu pasakyti. Jeigu jiems yra ten įdomu, viskas gerai – tegul. Man pasidarė neįdomu. Naujos formos? Nelabai man tai knietėjo. Temos? Knietėjo. Įdomios asmenybės? Knietėjo. Dideli išgyvenimai? Knietėjo. Deja, teatre to, kas man knietėjo, vis mažėjo. Dabar dirbama pagal paprastą modelį: susėda chebra, improvizuoja, užrašo. Taip gimsta pjesė. Kuo dramaturgija skiriasi nuo šito dalyko? Dramaturgija turi bendrą stilistiką, personažai kalba viena kalba. Jie kalba skirtingus dalykus, tačiau viena kalba. O improvizuojant to pasiekti nesigauna: kiekvienas šneka savo kalba, savais žodžiais. Supratau, kad tai man nepatinka. Pasirodė, kad viskas mėtosi, neatitinka, nesutampa, absurdas vyksta. Kurį laiką aš tiesiog nebemačiau tose teatriniuose darbuose nei ambicijos, nei tobulumo siekimo, nei grožio, nei tvarkos. O tai yra mano vertybės. Manau, kad būtent tai tave daro žmogumi... Dievu, ne velniu.
- Tai - nusivylimas?
- Ne, prablaivėjimas. Tiesiog anksčiau man visai kiti dalykai rūpėjo: reikėjo atsirasti rinkoje, norėjau didelių vaidmenų... Norėjau juos pasiekti. Įsivaizduok, premjera, kurios labai lauki, nekantrauji, jauti, kaip ji tave apgaubia tarsi motina. Ji įvyksta. Užduodi sau klausimą „O kaip jautiesi?“ Ir supranti, kad sau atsakai „Niekaip“. Niekio būsena. Tai yra apgailėtina. Uždaviau klausimą, ar man reikia tokios būsenos. Ne. Tai yra labai svarbus momentas manyje: kodėl aš turėčiau daryti tai, ko man nereikia?
- O niekada nemanei, kad tavęs reikia kitiems?
- Ne... OK, vienu metu galvojau. Bet toks mąstymas toli nenuveda. Aš žinau, kad tai visada labai skausmingai baigiasi. Žinai, ko aš negavau teatro ir muzikos akademijoje, eidavau ir klausdavau pas žmones naglu veidu „Ar galime eiti arbatos, pasakykite, kaip darote tą ir tą“. Aš rinkdavau informaciją kaip mokėjau: „Labas, aš Ainis, jūs man labai patinkate, gerbiu. Ar galime pakalbėti apie teatrą?“. O dabar, kai taip prieina prie manęs, juokingai pasijaučiu. Jie manęs klausia, o aš teatsakau „Faina“. Aš kažkam reikalingas? Ne, nemanau. Negali taip būti, kad kažkoks žmogus tau būtų labai reikalingas, tau tavęs turėtų užtekti geriausiu atveju, vidinės ramybės atveju. Trūksta? Pagalvok, ko konkrečiai tau trūksta. Privalai suprasti, kad būtent tu nori sužinoti. Būtent tu pats sau esi pagrindinis informacijos ieškotojas.
- O pats nužvelgei savo nuveiktus darbus? Svėrei nors kartą, kas yra Ainis?
- Žiūrėjau tuos darbus. Bet... Kas yra Ainis? Na... Laisvės ir tiesos ieškotojas. Tų pagrindinių vertybių ieškotojas. Ir darbai beveik visi apie tai. Apie maištą. Bet dažniausiai maištauju ne prieš pasaulį, o prieš save.
- Pats sunkiausias maištas.
- Jis man yra įdomiausias. Nėra jis man toks sunkus. Juk man nereikia eiti gatvėmis ir kurstyti žmonių sukilti. Net gėda būtų tai daryti. Maište prieš save aš pats atsakau prieš save. Reikia suprasti, kad siekiant tikslo, privalai žinoti ir koks yra pragaras, tasai pats blogiausias variantas po trijų metų: esi nulis, esi vienišas, nelaimingas, liūdnas. Turi du variantus ir kiekvieną dieną tu artėji prie vieno iš jų. To supratimas – puikus motyvacinis momentas. Nori nueiti pachaliavinti? Pašėlti? Keli klausimą, ar verta tai daryti. Tada pradedi skaičiuoti, kiek tai atims laiko, sveikatos. Esu įsitikinęs, kad socialistinis požiūris yra labai gajus visoje Europoje – vargšų rėmimas, kurie nieko neatneša, nieko negamina, mano manymu, yra tragedija. Socializmas turi tris stadijas: bankrotas, badas ir karas. Ir dabar mes kalbame, kad Europos sąjunga nori nutraukti finansavimą kultūrai. Tuomet supranti, kad ateina bankrotas. Nes neįmanoma remti visų. O dirbančių žmonių vis mažėja. Kam tai daryti, juk ir taip gauni, o jei dar garsiai rėki, daugiau ir gausi. Kvailas dalykas. Supratau, kad yra negerai. Supratau, kad yra negerai, kai pradedi kalbėtis su savimi. Įsivaizduok, stoviu prieš veidrodį nuogas ir galvoju, ar man patinka, ką matau, klausiu savęs, ar dar galėčiau kažką išspausti, ar galiu ramiai į save žiūrėti. Mirties patale juk visi tai ir darysime. Žiūrėsime į savo atvaizdą. Paskutinis teismas – realus dalykas. Tai metafora. Kodėl Jėzus žino? Jo liežuvis kalavijas. Nes kiekvienas, žvelgdamas į save, žino, ko nepadarė per gyvenimą. Ir tai yra skaudžiausia. Visada labiausia skauda tai, ko nepadarei, o ne tai, ką padarei tragiško. Ir tai įprasmina mūsų gyvenimą. Tiesiog negali atsisėsti ir pasakyti „Ai, pratarčialinsiu savo gyvenimą“. Ne, taip maitinti pragaro negalima.
- Kada įvyko tavo lemtingas atsistojimas prieš veidrodį?
- Oi, seniai. Tik man viskas labai nepatiko. Jaunas buvau. Dar studijavau. Tada supratau, kas yra mano demonas, ir kas yra mano Dievas.
- Kokį demoną pamatei savyje?
- Pataikautoją, tinginį, nuobodų žmogų, visiškai be atsakomybės jausmo. O skausmingiausia man būdavo tai, kad į daugelį dalykų aš numodavau ranka. Tiesiog: „Ai, dzin“. Nors taip ir nebuvo. Man nebuvo dzin santykiai su tėvais, ne dzin būdavo santykiai su broliu. Bet nuolat kartodavau tą kvailą „Ai, ai, ai“ – į viską tebūdavo metamas tas „Ai, dzin, nu, tai paskui pašnekėsim“. O juk pats supranti, kad nėra to „paskui“. Neegzistuoja kitas laikas be „dabar“. Esmė yra paprasta: ar tiesa kada nors buvo maloni, švelni, atjaučianti, glostanti? Ne. Ji žiauri, grubi, kampuota. Nusprendei gyventi tiesoje? Bus sunku, aišku. Juk gyvenimas yra sunkus užsiėmimas...
- Aini, tau 31 –eri ir tu man aiškini, koks yra sunkus gyvenimas...
- Taip, tu pasižiūrėk: skauda, ligos, netektys. Tai yra būtinosios gyvenimo dalys. Tai yra būtinoji realybė, kuri egzistuoja. Gyvensiu tūkstantį metų... Na, negyvensiu. Deja. Prasmė tuo ir žavi. Dėl ko tu kenti? Gyvenimas yra kančia! Kodėl? Ar žinome, kodėl? Prieik prie tiesos, prie laisvės. Palengva. Pradėk nuo paprasto dalyko. Įgyvendink savo mažą tikslą, savo siekį. Ir kai pamatysi, kad atsiranda prasmė, tas kentėjimas absoliučiai tau niekuo nemaišys. Jis tiesiog suteiks tau būtiną jausmą, kuris leis pajausti, jog dirbai. Juk idiotiškai pasijaustu iš niekur gavęs milijoną? Kiek žmonių, kiek gyvenimo dėl to žlugo. Žmogus nieko neišmoko, tas milijonas nėra jo rankų darbo. Atėjo ir užpylė. To neįmanoma pakelti. Yra Dievas žmoguje, tikrai yra, tačiau vis vien jautiesi toks „padonkas“: „Žinau, kad negerai, bet fainiai, patogu, malonu“.
- O Dievas vidinis tavo koks?
- Graikiška antikinė skulptūra.
- Nejudanti...
- Absoliučiai. Jis yra pamatas. Jis yra toks pats nuo pradžios iki galo. Jo neišdavus yra labai lengva parduoti sielą, tačiau labai sunku ją išsaugoti. Sielą žmonės pardavinėja kiekvieną dieną. Po kelis kartus. Tai yra lengva. Tai nėra tragedija. Tai yra easy money. Ją išsaugoti? Ją reikia maitinti. Siela reikalauja kuro. Gali ją pardavinėti, tačiau ji mirs tavyje, jei negaus maisto. Per savo gyvenimą esu sutikęs nemažai žmonių, kurie laiku susiėmė ir išsaugojo kruopelytę savo sielos. Tačiau norėdami išsaugoti bent tą kruopelytė, jie paaukojo viską. Šie žmonės norėjo išsaugoti savo vidų, savo šauksmą. Žmogus su mirusia siela? Ne, nebuvau sutikęs. Juk antros sielos tiesiog neturi.
- Kokio dydžio sielos kruopelytė buvo likusi tavyje, kai suvokei gyvenimą?
- Tiesiog vieną dieną aš suvokiau, kad laukiu mirties. Tai nebuvo didelis jausmas. Žinoma, gali nuskambėti sensacingai, tačiau taip nebuvo. Tai buvo tiesiog mintis. Aš ją pagavau. Pats savęs tada paklausiau, kodėl tai pagalvojau. Supratau, kad kažkas yra labai negerai. Supratau, kad tai nėra eilinė nesąmonė mano galvoje, supratau, kad kažkas vyksta viduje. Nebedainavo vidus. Ir tada pradėjau pilti visą kurą, kurį tik galėjau – dek, dek ir neužgesk. Kas žmoguje yra kilnu? Tai yra jo Dievas. O tai, kas niekinga – Velnias.... O man patinka laisvė.
- Nemanai, kad per dažnai linksniuojame šį žodį, nors, galbūt, net nežinome, ką jis reiškia?
- Laisvė turi du dalykus. Laisvė yra valia veikti ir valia neveikti. Kai tu suvoki, kad laisvė yra valia veikti – viskas. Per daug galimybių. Tame negali būti tikslo. Viskas yra leidžiama. Žmogus tokiu atveju žlunga. Nes viskas tokiu atveju yra beprasmiška: ir kančia, ir skausmas, ir pasiekimai, ir meilė. Tai kam tada to reikia? Kai tu nusprendi, kad esi laisvas sakyti tiesą, tu nesi laisvas sakyti melą. Tavo valia turi apimti abu polius. Jeigu nusprendžiau daryti vieną, privalau, kiek tai yra įmanoma, mažinti kitą. Mano siekis – noriu, kad to kito visai nebūtų. Bet tai yra sunku. Visur yra sunku. Netgi su sprendimais. Jeigu aš nusprendžiau eiti iki galo, reiškiasi, aš nemesiu pakeliui.
- Kiek dalykų esi nepadaręs iki galo?
- Oi, esu. Daug. Apie tai susimąsčiau, kai visai neseniai baigiau rašyti savo pjesę vaikams. Parašiau paskutinį žodį „Muzika“. Padėjau tašką. Ir nesupratau, kodėl buvau toks laimingas. Išėjau į miestą, vaikščiojau ir supratau, kad man niekas neegzistuoja. Supratau, kad kažkaip keistai viskas gavosi. Nesupratau to jausmo. Grįžau prisiminimais į praeitį: studijų laikais bandžiau rašyti pjesę. Aš ją mečiau. Praėjo daug metų. Aš ją parašiau. Pasirodo, niekas nedingo. Aš norėjau ją pabaigti tada... Dabar pabaigiau. Žinai, iki šiol yra darbų, kuriu nesu pabaigęs. Klaidos? Jos nėra blogai, jos tave stumia į priekį. Juk žinome posakį „Klysti yra žmogiška“. Niekada nepamiršiu, koks buvau, kai traukiausi iš teatro... Karingas, aršus. Su žmonėmis ginčijausi dėl bet kokio menkniekio. Pamenu vieną diskusiją, kurios metu uždaviau klausimą „Gerai, klysti yra žmogišką? O padaryti gerai nežmogiška, dieviška?“ Tada aš nenoriu būti žmogus. Tai kas tada per gyvenimas tas žmogiškas: klaida ant klaidos, klaida ant klaidos. Niekaip kitaip negaliu to suvokti, kaip tik nuobodulio sau pačiam, gyvenimui. Tai yra gyvenimo niekinimas. Nėra antro manęs, nėra antro tavęs. Daugiausia, ką gali pasiūlyti žmogus šiam pasauliui, yra jis pats. Visai planetai, gamtai yra naudinga, kai tu esi tu. Dėl to ji taip stengiasi, kad tu nebūtum panašus į kitus. Prabėgo milijardai metų, kol mes išlipome iš to vandens. Galime vaikščioti, mąstyti. Juk turime patį geriausią įrankį – protą. Jį žudyti? Negalima.
- Norėtum atsukti laiką atgal?
- Ne.
- Gal pykčių teatre būtum išvengęs?
- O kas? Juk smagu. Pasijaučiau gyvas. Juk kiekviename iš mūsų yra tas gyvulys viduje. Jį taip pat reikia pamaitinti. Manau, kad vidinio demono neįmanoma sutramdyti. Ir netgi nereikia bandyti jo tramdyti. Jis visada laimės. Tavo gyvulys, tavo demonas – jis pasirodo, kai pradedi spausti jį į kampą, kai sakai jam, kad neišleisi. Ne taip reikia viską daryti. Pabandyk kada nors sugalvoti, kada tau reikia to demono. Sugalvok, kada demonas bus tavo angelas. Nepamiršk, kad tau reikia tos ambicijos, vidinio pykčio netgi dirbant su vienu ar kitu projektu. Tau reikia motyvatoriaus, kuris neleistų tau būti abejingu, kuris neleistų tau numoti ranka. Išmok jį išnaudoti – tai yra tobula. Nepamirškime, kad visos tavo dalelės viduje nori veikti. Jos nenori tingėti, miegoti. Numoti ranka? Juk gali tai padaryti. Išmušė kažkas automobilio langą, kažkas peiliu mosikuojasi – taip, gali nesikišti, bet nenumoji ranka ir džiaugiesi, kad viskas gerai pasibaigia ir sugebi toliau džiaugtis gyvenimu. Smagu vėl džiaugtis, jog gali matyti, tarkime, kad atėjo bobų vasara.
- Dabar gali pasakyti, kad esi laimingas?
- Taip. Tarpais. Kartais būnu labai liūdnas, kartais – tikra širšė. Bet mano tikslas juk nėra laimė. Aš laisvas. Aš jaučiuosi laisvas. Aš pradėjau jausti, kad mano gyvenimas yra mano paties rankose. O tai yra pats geriausias jausmas. Atrandu vertybių pasaulį, kuriame galime ir turėtume gyventi.
- Dar vienas perversmas tavo gyvenimas – vaidmuo filme „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas”.
- Niekada nebuvau prieš kiną. Tiesiog manęs niekas neimdavo. Šįkart man paskambino, pakvietė į kastingą... Žinai, aš nieko neplanavau, tik pagalvojau, kad man būtų visai įdomu. Atėjo laikas. Susišvietė, kad man būtų įdomu vaidinti kine. Nusprendžiau, kad reikia nuo kažko pradėti. Juk ir teatre kažkada vaidinau kelmus arba maiše sėdėdavau tris valandas. Taigi, sutikau dalyvauti ir nustebau, kaip viskas gerai ten buvo. Neįtikėtinai darni komanda. Mane tai nustebino ir netgi įkvėpė. Labai daug buvau prisiklausęs apie kiną... Tai buvo negeri dalykai. Šįkart likau nustebintas. O žinai, kas buvo keisčiausia? Ten žmonėms rūpėjo, kad tu pasiruoši scenai... Pasirodo, žmonės ten buvo labai laimingi, kad dirbau ir stengiausi. Tai buvo tikra motyvacija, mačiau ugnelę, visi norėjo padaryti gerai. Niekas nenorėjo daryti savo darbo lievai.
- O teatre taip būdavo?
- Taip... Žinai, kaip yra sakoma, dangus yra dangus, o žmonės yra žmonės, kur tu benuvyktumei. Jeigu būtų kažkokia profesija ar terpė, kurioje visi yra laimingi ir sėkmingi, mes jau būtume ją suradę. Deja, jos nėra. Todėl būna, kad tavo darbo niekam nereikia. Baisiausia yra, kai sutinki žmones, kurie nori iš tavęs paklusnumo ir kūrybiškumo vienu metu. Jiems pasakai, kad tai nesiderina. Nori, kad aš tau kurčiau? Bombarduosiu klausimais, abejonėmis ir įnešiu kažką savo. Bet jei režisierius nori paklusnumo, jis turi idėją, ją mato ir tiesiog paprašo įgyvendinti planą. Juk būna režisierių, kurie turi viską susibraižę ir žino, ko nori... Tokiu atveju nereikia lįsti ir siūlyti savo. Tiesiog padarai, ko iš tavęs nori. Pabandyk ir pažiūrėk, kaip atrodo galutinis variantas. Tik pabandęs sužinosi, ar tai veikia...
- Lauki, kada tavęs pasiilgs žmonės teatre?
- Gražu būtų iš jų pusės... Bet aš nedingsiu iš teatro.
- Dabar esi dingęs.
- Tai duokite man porą metų. Praktiškai, pradėjau savo karjerą iš naujo. Kelis metus kampe stovėsiu su ietimi. Bet niekas niekur nedingsta. Teatras yra pagrindinė mano veikla. Aš myliu teatrą. Todėl pradėjau režisuoti, parašiau pjesę. Nes man patinka teatras. Man patinka ne tik vaidinti. Žinau, kad atsiras tų vaidmenų, bet dabar turiu laiko tobulinti save, stebėti, kas naujo atsirado.
- Koks bus naujasis Ainis?
- Toks pats...
- Laisvę turi, ko dabar nori iš savęs?
- Noriu ant kojų pastatyti savo teatrą „Vandenyno dirbtuvės“. Turiu penkis spektaklius, kuriuos statysiu. Laukia labai daug darbo. Bus dar daugybė darbų... Net nespėju.
- Bet laikas bėga.
- Tiesą pasakius, jis slenka. Bent jau man taip atrodo. Kiek dar liko? Nesvarbu. Aš tai darysiu visą savo gyvenimą... Ir dar, žinoma, yra mūsų roko grupė „Vandenynas“. Muzikinė veikla grįžo. Tuo labai džiaugiuosi. Ir dar kažką reikia padaryti. Kol kas nežinau, ką, bet padarysiu. Kūryba. Tuo man ji ir patinka. Ji yra apie idėjas. Laisvė yra vieta, kur viskas yra leidžiama, o bet kuris kūrinys yra apie tai – niekada nežinosi, kur jis tave nuves. Kurdamas tampi geresniu žmogumi. Pilnesnis ir kažką nuostabaus patyręs. Nepamirškime, kad gyvenimas yra nuostabus.
