Sergejaus Prokofjevo baletas “Romeo ir Džuljeta” yra vienas geriausių ir mėgstamiausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių. Šių metų sausio 23 d. pagrindinį Džuljetos vaidmenį atliko Maskvos akademinio muzikinio teatro trupės primabalerina Natalija Ledovskaja, Maskvos choreografijos mokyklos auklėtinė, kelių tarptautinių konkursų laureatė.
Iš pradžių nuliūdau, nes tikėjausi pamatyti mūsų nuostabiąją šokėją Eglę Špokaitę. Be to, N. Ledovskają jau pernai buvau mačiusi šokant Džuljetą su Georgijumi Smilevskiu ir ji nepaliko didesnio įspūdžio. Nors jos technika buvo puiki, tačiau kažko trūko. Gal jausmo? O gal mes taip pripratome prie Eglės Špokaitės ar Rūtos Jezerskytės, kad kiekvienai kviestinei šokėjai (kad ir kaip gerai ji šoktų) visada tarytum kažko trūksta?
Šį kartą jau nuo pirmųjų minučių šokėja visus tiesiog sužavėjo. Greta nepriekaištingos technikos atsirado jausmas, “susigyvenimas” su šiuo vaidmeniu. Manau, tokį poveikį padarė nuolatinės šokėjos gastrolės su mūsų baleto trupe Turkijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje. Tai miela, smulkaus kūno sudėjimo šokėja. Jos Džuljeta-mergaitė spinduliuoja vaikiškumu, o vėliau ji tampa jauna moterimi, kuri pasiduoda jausmų protrūkiui.
Natalijai Ledovskajai padėjo atsiskleisti ir jos naujasis partneris - Nerijus Juška, už Romeo vaidmenį gavęs geriausio baleto solisto apdovanojimą. N. Ledovskajos ir N. Juškos duetas buvo harmoningas ir žavus. Jų meilė, susitinkančios akys vertė virpėti žiūrovų širdis. Taip, tai pajuto visi salėje sėdintys žmonės, juk ne po kiekvieno spektaklio žmonės ploja stovėdami ir palydi šiltais žvilgsniais solistus.
N. Ledovskajos talentui padėjo atsiskleisti ir kiti gerai šokę solistai - Voldemaras Chlebinskas, Olga Konošenko, Jūratė Sodytė bei visa baleto trupė.
Michailo Raškovskio (ELTA) nuotr.
