Nors sakoma, kad neišvengiama tik mirtis ir mokesčiai, skirtumo tarp šių dviejų neišvengiamybių yra.
Kad ir tai, kad mirties datos, valandos ir būdo nepasirinksi. Mokesčiai gi, demokratinėje valstybėje nustatomi politiškai, tai yra susitarimu. Šis susitarimas gali būtų įvairus, tačiau labiausiai pageidautina, kad jis atitiktų žmonių lūkesčius. Kokie jie?
Daug spekuliuojama apie tai, kokių mokesčių nori žmonės. Netrūksta pasakymų, kad turtingi turi mokėti daugiau ir tai neva turi vesti prie progresinių mokesčių, kai daugiau uždirbantieji moka ir didesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Tačiau taip tarsi nepastebima, kad mokant visiems vienodą procentą nuo pajamų, turtingesni ir taip sumoka daugiau. O dar pridėkime šiandien egzistuojantį neapmokestinamąjį minimumą, dėl kurio mažiausiai uždirbantieji mokesčio faktiškai sumoka dar mažiau, nors tarifas visiems tarsi ir vienodas.
Dar įdomiau tai, kad kartais žmonės deklaruoja, kad jie nenori mokėti mažesnių mokesčių. Štai Danijoje, kur valdžia perskirsto daugiau nei pusę sukuriamų gėrybių, apklausos metu žmonės pasakė, kad jie nenori mokesčių mažinimo. Tačiau kaip paklausi, taip ir atsilieps. Jei turtingoje ir darniai gyvenančioje Danijoje klausiama, ar nori, kad vyktų esminiai pokyčiai, vargu ar sulauksime „taip“. Pokyčių instinktyviai vengia daugelis.
Tyrimų bendrovė RAIT ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas vykdo bendrą projektą, kurio siekis išsiaiškinti, ką gyventojai mano įvairiais ekonominės politikos klausimais, ir paklausė gyventojų nuomonės apie mokesčius. Klausimas suformuluotas nepolitiškai, ne kaip šūkis rinkimams, o labai buitiškai. Klausiama, kiek žmogus sutiktų mokėti mokesčių nuo gaunamo atlyginimo bei, atitinkamai, kiek norėtų gauti „į rankas“ jei „ant popieriaus“ uždirbtų 1000, 2000, ar daugiau litų.
Atsakymai parodė, kad nuo 1000 litų atlyginimo žmonės norėtų mokėti 7,4 procento, nuo didesnio, vos daugiau, o nuo 7000 litų - 10,1 procento pajamų mokesčio. Žmonės savo nuomonę parodė, tad kokias išvadas galima pasidaryti?
Pirma, mokesčius reikia mažinti. Nors ir galima kvestionuoti, ar norėdami mažesnių mokesčių žmonės tuo pačiu nenori ir didesnių valdžios paslaugų, visa tai tėra spekuliacija. Faktas tas, kad valdžiai norima atiduoti mažiau. Turėdami daugiau pajamų, žmonės ir už kuo įvairiausias privačias paslaugas vietoje valdiškų galėtų sau leisti susimokėti.
Antra, norint kad mokesčiai būtų mažiau slepiami, jie turi būti tokio dydžio, kuris atrodo priimtinas daugumai žmonių. Panašu, kad tūkstantmečių senumo dešimtinės mokesčio tradicija yra gyva ir priimtina žmonėms. Jei valdžia paprašytų dešimtadalio pajamų, galbūt daug mažiau reikėtų vargti su surinkimo administravimu, patys žmonės galėtų daugiau jėgų skirti produktyviam darbui. Dėl to ir žmonės būtų turtingesni, ir valdžia dėl sumažintų mokesčių galbūt prarastų toli gražu ne tiek, kiek mokestis sumažinamas.
Trečia, žmonėms progresyvinio mokesčio idėja neatrodo patraukli. Žmonės mano, kad kiekvienas prie valstybės reikalų turi prisidėti proporcingai pagal savo pajamas ir kad tai yra teisinga.
Ketvirta, jei pajamų mokestį konstruotume visiškai preciziškai pagal žmonių lūkesčius, tai bendrą mokesčio tarifą turėtume sumažinti iki 11 procentų paliekant 320 litų neapmokestinamąjį minimumą ir neįvedant jokių kitų tarifų.
Ir galiausiai, penkta. Ar tokio žmonių lūkesčio realizavimas yra įmanomas, ar tai nėra utopija? Šiandieninės valdžios išlaidavimo politikos kontekste gal ir ne pats patogiausias laikas kalbėti apie mokesčių mažinimą. Tačiau kita vertus, kaip tik šiandien apie jį reikia kalbėti, nes ekonomikai būtini nauji postūmiai. Realumas – dalykas sąlyginis ir priklauso pirmiausiai nuo noro ir pasiryžimo. Pavyzdžiui, Bulgarijoje jau nuo šių metų sausio pirmos dienos ir gyventojų pajamų mokestis, ir pelno mokestis – 10 procentų.
Pabaigai retorinis klausimas – negi yra taip, kad Lietuvos gyventojų lūkesčius dėl mokesčių politikos geriau realizuoja Bulgarijos, o ne Lietuvos valdžia?
Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
