Tokios ekspertų prognozės – ne iš piršto laužtos. Akivaizdu, kad ne vienus metus užtrukusios tarptautinės bendruomenės pastangos gelbėti Graikijos ekonomiką ir į ją investuoti šimtai milijardų eurų laukto rezultato nedavė. Kaip skelbia portalas www.tradingeconomics.com, nedarbo lygis Graikijoje, šių metų liepos duomenimis, pasiekė 23,1 proc. ir yra 9-as didžiausias pasaulyje. Remiantis Graikijos ministro pirmininko Antonio Samaro pranešimu spaudai, pasirodžiusiu liepos 24 d., recesija šioje valstybėje šiemet gali būti gerokai ūmesnė, negu tikėtasi. Graikijos centrinio banko metų pradžios 4,5 proc. BVP dydžio šalies ekonomikos nuosmukio prognozę premjeras tąkart pablogino užsimindamas apie, tikėtina, 7 proc. BVP ribą peržengsiančią recesiją. Remiantis įvairiais šaltiniais, per vienus metus Graikijos akcijų kainų indeksas smuko daugiau nei 53 procentais. O nuo 2007 metų piko jis smuko net 88 proc. ir šiemet pasiekė žemiausią lygį per 20 metų. Taigi investuotojai, kurie investavo į Graikijos akcijų rinką per pastaruosius 20 metų, arba nieko neuždirbo, arba prarado didžiąją dalį savo investicijų. Vis dėlto neatmestina, kad Graikijos akcijų indeksas, net ir smukęs 88 proc. nuo piko, nuo dabartinio lygio gali nukristi dar bent jau tiek pat. Teigti, kad šiemet formuojasi Graikijos akcijų rinkos dugnas, kol kas tikrai negalima. Padėtis gali pasikeisti iš esmės tik šios šalies valdantiesiems ėmusis drastiškų politinių sprendimų, kurie, be abejo, gali būti labai skaudūs daugumai šalies gyventojų, tačiau būtini nenorint šaliai patekti į defliacinę spiralę.
Požymių, kad Graikija artimiausiu metu būtų linkusi imtis tokių esminių sprendimų, kol kas nematyti. Remiantis liepos 19 d. žiniasklaidoje pasirodžiusiais pranešimais, Graikijos vyriausybė iki šių metų pabaigos papildomų biudžeto taupymo priemonių imtis neketina. Šalies valdančiajai koalicijai priklausančios partijos neneigia, kad tolesnio valstybės išlaidų karpymo ir kitų taupymo priemonių gali būti imtasi ne anksčiau kaip 2013 metais.
Visi šie argumentai patvirtina, kad Graikijos ekonominė padėtis negerėja. Priešingai, ji toliau prastėja ir veda prie vieno – galimo šalies bankroto. Siekdama jo išvengti, Graikija gali ryžtis trauktis iš euro zonos. Pastaruoju metu tokia nuomonė vis labiau stiprėja tarp investuotojų bei ekonomikos ekspertų. Ją galima grįsti keliais pagrindiniais argumentais.
Vargu ar kas ginčytųsi, kad per paskutinius kelerius metus tarptautinių investuotojų suformuotas paramos paketas Graikijos ekonomikai gelbėti buvo ir tebėra gerokai per mažas šios šalies problemoms spręsti. Vis dėlto net ir gavusi dar didesnę paramą savo viešajai skolai mažinti ši valstybė greičiausiai nepajėgtų atkurti vidaus ekonomikos augimo. Graikijos ekonomikai išliekant recesijos būklės, šalies skolos našta turėtų toliau augti ir galiausiai šią valstybę įstumti į tokią padėtį, kurioje skolintis užsienio rinkose arba/ir gauti finansinę paramą iš užsienio investuotojų Graikija tiesiog nebegalės.
Pasak Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesoriaus ir vieno iš knygos „Krizės ekonomika“ autorių, pasaulio ekonomikos ir finansų analizės firmos „Roubini Global Economics“ vadovo Nourielio Roubini, visos alternatyvos, kuriomis Graikija galėtų atkurti savo rinkos konkurencingumą, reikalauja nuvertinti valiutą. Vis dėlto Graikijai išliekant euro zonoje ši galimybė yra mažai tikėtina. Smarkus euro susilpnėjimas, eksperto teigimu, nėra tikėtinas, nes Vokietija stipri, o Europos centrinis bankas (ECB) nesiima agresyvių monetarinės politikos švelninimo priemonių. Taip pat nėra tikėtinas ir spartus darbo sąnaudų sumažėjimas Graikijai įgyvendinant struktūrines reformas, kurios paspartintų produktyvumo augimą ir šis pralenktų atlyginimų didėjimą. Šis procesas ilgalaikis, galintis užtrukti ne vienus metus. Taip ilgai laukti Graikija negali. Galiausiai dar vienu gelbėjimosi ratu šiai valstybei galėtų tapti sparti kainų ir darbo užmokesčio defliacija, dar vadinama vidine devalvacija. Vis dėlto šis procesas taip pat užtruktų ir lemtų penkerių metų ar net ilgesnę vis gilėjančią depresiją.
Nė viena iš šių alternatyvų nėra priimtina Graikijai, todėl vargu ar yra įgyvendinama. Šiame kontekste Graikijos sprendimas trauktis iš euro zonos gali tapti bene vieninteliu šios valstybės ekonomikos gelbėjimo keliu. Grįžusi prie nacionalinės valiutos ši šalis galėtų gerokai sumažinti jos vertę. Dėl to jau trumpalaikėje perspektyvoje Graikija galėtų atkurti savo produkcijos konkurencingumą tarptautinėse rinkose, paskatintų vidaus ekonomikos augimą bei kitus jai palankius ekonominius pokyčius.
Vašingtone įsikūrusio Politinių ir ekonominių tyrimų centro direktoriaus, ekonomisto Marko Weisbroto teigimu, tuo atveju, jei Graikija apsispręstų pasitraukti iš euro zonos, ji prarastų nemažai. Visgi dėl to jos patirti nuostoliai greičiausiai būtų mažesni nei tie, kuriuos ji patirtų nutarusi ir toliau likti euro zonoje. M. Weisbrotas linkęs lyginti dabartinę situaciją Graikijoje su 2000-ųjų finansine krize Argentinoje: ši valstybė staiga tapo nemoki ir paskelbė atsiejanti nacionalinę valiutą nuo JAV dolerio. Daug ekonomistų Argentinai tuomet prognozavo katastrofą, tačiau šalies ekonomika netrukus atsigavo. Viena iš pagrindinių spartaus Argentinos atsigavimo priežasčių, pasak ekonomisto, tapo šalies išsilaisvinimas nuo konkrečios fiskalinės ir monetarinės politikos, stabdžiusios augimą. Neatmestina, kad toks ekonomikos gelbėjimo scenarijus galėtų būti pritaikytas ir gelbstint Graikiją, jei ši apsispręstų pasitraukti iš euro zonos.
Dar vienu postūmiu Graikijai trauktis iš euro zonos gali tapti pastaraisiais mėnesiais vis dažnesnė ir griežtesnė tarptautinės bendruomenės retorika šios valstybės taupymo politikos klausimu. Pavyzdžiui, gegužės 25 d. ES prezidentas Hermanas Van Rompuy pareiškė, kad Graikija turi likti euro zonoje, jeigu Atėnai vykdys savo įsipareigojimus. Tokią poziciją pastaraisiais mėnesiais ne kartą kartojo JAV prezidentas Barackas Obama, Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei kitų G-8 klubo šalių lyderiai, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso bei kiti aukšto rango Europos politikai. Remiantis televizijos kanalo „France24“ pateikta informacija, Graikijos pasitraukimo iš euro zonos galimybės (tuo atveju, jeigu šios šalies valdžia atsisakys vykdyti savo įsipareigojimus dėl biudžeto deficito mažinimo) neatmeta ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde bei nemaža dalis euro zonos valstybių centrinių bankų vadovų ir t. t.
Jei Graikija ir toliau nepajėgs vykdyti kryptingų savo ekonomikos plėtros reformų, TVF, ECB ir ES (vadinamasis Graikijos gelbėtojų trejetas), spaudžiamas kitų tarptautinės politikos veikėjų, šiai valstybei planuojamą skirti paramą jau greitu metu gali gerokai sumažinti ar net laikinai sustabdyti jos teikimą. Įvertinant vis prastėjančią Graikijos ekonomikos būklę, šių sankcijų taikymo galima tikėtis jau per artimiausią pusmetį. Toks sprendimas Graikiją paliktų be apyvartinių lėšų pensijoms, valstybės tarnautojų algoms mokėti bei kitoms būtinoms šalies išlaidoms dengti.
Žvelgiant plačiau, pastaruoju metu vis atviresnės įvairių ES pareigūnų kalbos apie galimą griežtų sankcijų taikymą tuo atveju, jei Graikija ir toliau atsisakys vykdyti esmines savo fiskalinės politikos reformas, gali reikšti tai, kad jau sukurtas arba šiuo metu yra aktyviai kuriamas planas galimam euro zonos skilimui (iš jos pasitraukus Graikijai) suvaldyti. Chaotiškas Europos pinigų sąjungos irimas, kuris jau artimiausiais metais gali ištikti Europą nesiėmus Graikijos klausimo spręsti iš esmės, blogiausiu atveju galėtų baigtis visišku euro žlugimu ir pragaištingomis ekonominėmis pasekmėmis Senojo žemyno bei pasaulinei ekonomikai. O gerai suplanuotas Graikijos pasitraukimo iš euro zonos procesas suteiktų vilčių išsaugoti ES laimėjimus kuriant bendrą rinką.
Šias prielaidas iš dalies patvirtina buvusio Graikijos ministro pirmininko Lucaso Papademos šių metų gegužės pareiškimas laikraščiui „The Wall Street Journal“. Tąkart politikas pabrėžė, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos iš viso gali kainuoti nuo 500 mlrd. iki vieno trilijono eurų ir nebūtų palankus nei Graikijai, nei kitoms šalims. Vis dėlto, pasak jo, negalima atmesti, kad šiuo metu kuriami planai, skirti neleisti plisti galimiems Graikijos pasitraukimo iš euro zonos padariniams.
Graikijos pasitraukimo iš euro zonos tikimybė šiuo metu yra itin didelė. Tokio šios valstybės sprendimo padariniai Europai būtų sunkūs, bet vargu ar fatališki. Todėl neatmestina, kad Graikijos sprendimas trauktis iš Europos pinigų sąjungos gali būti iš dalies skatinamas ir kryptingos „trejeto" politikos, nes jam Graikijos ekonomikos gelbėjimas jau yra tapęs itin brangiai kainuojančia našta. Ją toliau nešti Europai apsimokėtų mažiau nei padengti Graikijos pasitraukimo iš euro zonos nuostolius.
Taigi Graikijos sprendimas nesitraukti iš euro zonos būtų ne itin naudingas tiek jai, tiek kitoms ES valstybėms. Savo ruožtu, naujosios Graikijos vyriausybės deklaruojamas noras tęsti iki šiol nepasiteisinusį šalies ekonomikos gelbėjimo planą, pagrįstą recesiniu taupymu ir struktūrinėmis reformomis, vargu ar pajėgs atgaivinti šalies ekonomikos augimą ir konkurencingumą. Graikija yra įstrigusi nemokumo, nekonkurencingos rinkos, nuolat didėjančio išorės deficito ir vis gilėjančios depresijos spiralėje. Bene vienintelis būdas sustabdyti šiuos procesus – pradėti tvarkingą įsipareigojimų tarptautinei bendruomenei nevykdymo ir pasitraukimo iš euro zonos procedūrą, kurią koordinuotų ir finansuotų ECB, ES ir TVF. Taip būtų sumažinta kuo toliau, tuo vis labiau atrodančio neišvengiamu Graikijos pasitraukimo iš Europos pinigų sąjungos žala tiek šiai, tiek įvairioms kitoms valstybėms.
Aivaras Bagdonas
