Dienraštyje „Vilniaus diena“ rašoma, kad teatras prasideda nuo drabužinės. Šią rusų psichologinio teatro mokyklos tėvo K. Stanislavskio tezę girdėjo net tie, kurie nieko daugiau apie teatrą nežino. Pats sparnuotosios frazės autorius greičiausiai net neįsivaizdavo, kad nepraeis nė šimtas metų ir drabužinėje teatras galės ne tik prasidėti, bet ir pasibaigti.
Dar daugiau: drabužinė bus toli gražu ne vienintelė vieta, į kurią nuo scenos persikels teatro stebuklas.
Šiandien pasikėsinimų į teatro kanonus labai daug: šalia iškilmingų teatro rūmų, susiklosčiusių tradicijų, susitartų taisyklių gimė ir gyvuoja kitoks teatras. Jis užkariauja naujas erdves, naują publiką, įrodinėja naujas tiesas, kuria naujas tradicijas.
Reikalauja pastangų iš visų teatro dalyvių
„Kitoks teatras į Lietuvą atėjo iš kito pasaulio – iš Vakarų. Jis ten atsirado gerokai anksčiau, jo ten yra daugiau ir įvairesnio“, – dienraščiui „Vilniaus diena“ teigė teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Čia pat jis priduria, kad tai nereiškia, jog mes nuo Vakarų atsiliekame arba aklai perimame kitokio teatro patirtį ir apraiškas.
Pasak jo, situacija, kurią šiandien išgyvena Lietuvos teatras, yra įprasta ir natūrali, susiklosčiusi dėl akivaizdžių socialinių, kultūrinių ir ekonominių permainų, įvykusių prieš keliolika metų, tebesitęsiančių ir šiandien.
Kitoks teatras gimsta ne tik netradicinėse erdvėse, pasitelkus netradicinę dramaturgiją arba visai jos atsisakius.
Kitokiame teatre plakamas įvairių žanrų ir stilių kokteilis, atsisakoma ritualų, nyksta ne tik fizinis, bet ir dvasinis atstumas tarp aktorių ir žiūrovų, pastarieji neretai įtraukiami į veiksmą arba jaučiasi jo dalyviais. Kitokiame teatre – kitokia teatrinė kalba.
Kitoks, arba postmodernistinis, teatras reikalauja didelio paslankumo ir pastangų iš visų proceso dalyvių.
Iš aktorių, siekiančių būti asmenybėmis ir kalbėti apie save, režisierių, sugebančių tai suaktualinti ir apibendrinti, žiūrovų, kurie neturėtų išlepti ir pamiršti, kad teatras nėra vien pramoga. Teatras provokuoja mąstyti, protauti, vertinti.
Ko Lietuvoje dar nebuvo
„Bazės neturime. Kaip ir galimybės reguliariai dirbti. Dirbame nuo kitų darbų nugriebtu laiku. Neturime vadovo. Idėjos gimsta įvairiai. Tikime kūrybinės laboratorijos idėja“, – lakoniškai kūrybos ir egzistencijos situaciją dienraščiui „Vilniaus diena“ apibūdino prieš trejus metus susibūrusio muzikų ansamblio „Nepaklusnieji“ vadovas pianistas Rokas Zubovas.
Gimsta muzikų teatras – tokio Lietuvoje dar nebuvo.
Ketvirtą sezoną viename Vilniaus senamiesčio bute gyvuojanti „Ramūno ateljė“ – gyvas įrodymas, kad tikram teatrui atsirasti pakanka 37 kvadratinių metrų erdvės. Tai aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus intymusis teatras.
Neįprastoje erdvėje vaidinama keliolikai žiūrovų, sėdinčių taip arti aktorių, kad dažnas suabejoja, ar tik žiūri spektaklį, ar ir pats jame dalyvauja. Vaidindami ankštoje erdvėje aktoriai ieško kitokios raiškos: siūlo teatrą šalia, be distancijos.
„Atviras ratas“ šiuo metu yra ryškiausias autobiografinio teatro laboratorijos pavyzdys Lietuvoje.
Gimęs iš atvirų pokalbių patirties, „Atviras ratas“ tapo 80 minučių trunkančiu absoliučiai netradiciniu teatro vyksmu. Tarp žiūrovų ratu susėdę jauni aktoriai atvirai išpažįsta savo gyvenimus. Savais žodžiais.
Šio projekto idėją aktorius ir režisierius Aidas Giniotis bandė realizuoti dar 1989 metais, tačiau pirmą kartą „Atviras ratas“ buvo parodytas tik 2004-aisiais Vokietijoje.
