Ukmergės rajone, Mikėnų kaime, gyvenantis Nerijus Kriaučiūnas gerai žinomas sveikos duonos valgytojams sostinėje, Kaune ir Ukmergėje. Jo kepamą juodą duoną pamėgo ne tik vietos gyventojai, bet ir užsieniečiai. Nerijus su žmona Ugne kepa ypatingą naminę duoną ir ja prekiauja. Ji – iš ekologiškų rugių, kildinta raugu, kepta duonkepėje. Ne vienas nustemba pamatęs drožinėtą užrašą, skelbiantį, kad tai – „Vyrų“ duona.
Šeimos verslas
Kepdamas duoną, Nerijus sukasi kaip vijurkas, nes duoną šauna į dvi duonkepes, kurioms iškūrenti reikia kelių valandų. Duoną jis kepa tris dienas per savaitę. „Tėvukas visas duonos kepimo paslaptis perdavė man. Dabar kartu su žmona tvarkomės šeimos versle. Auga trys sūnūs – Kristupas, Kasparas ir Kipras. Greitai galės padėti ir jie.
Taip jau nutiko, kad mūsų šeimoje nuo seno duoną kepdavo vyrai, o ne moterys, todėl ir pavadinimas – „Vyrų“. Mūsų sūnūs mokomi visų darbų. Manau, ateityje jiems parvers viskas, ko išmoks“,– linksmai kalbėjo Nerijus. Jis ne tik kepa duoną, bet ir sėkmingai ūkininkauja.
Turi 35 ha savo žemės, dar tiek pat nuomoja – augina ekologiškus javus, kitas žemės ūkio kultūras. Laiko apie 100 Romanovo veislės avių. Iš jų vilnos, pasak Nerijaus, galima būtų irgi daug ką gaminti.
Tvarte mūkia karvutė, kriuksi paršeliai. Kol kas jauna šeima gyvena Ukmergėje, bet planuoja statyti naują šiuolaikišką namą Mikėnuose. Galbūt jo sienos bus iš šiaudų, o gal iš molio. Svarbu, kad vieta namui jau parinkta. O kai yra svajonė, lieka ją įgyvendinti, juolab kad verslas sekasi.
Trūksta paramos
Ugnė baigė ekonomiką. Jos misija – planuoti, skaičiuoti. „Dirbame kartu. Manome, kad ateityje Ugnė galėtų labiau rūpintis duonos verslu, tada man liktų daugiau laiko ūkiui.
Ketiname rašyti projektą ES paramai gauti, nes reikia naujo galingesnio traktoriaus. Gaila tik, kad smulkieji ūkininkai menkai remiami. Naudotis bankų paslaugomis nenorėčiau. Anksčiau galima buvo skolintis iš privačių asmenų, taip ir darėme, kai statėme krosnis duonai kepti, tvarkėme šią sodybą, o dabar – ne.
Stambiųjų ūkininkų palūkanos gal ir negąsdina, o smulkiesiems tai – didelė našta“, – svarstė ūkininkas. Jis – vienas iš tų, kurie netingi varstyti Žemės ūkio ministerijos duris, bendrauti su valdininkais, teikti pasiūlymus.
Gera savame krašte
Kriaučiūnai – puikus jaunos šeimos, gyvenančios Lietuvoje, plėtojančios verslą čia, o ne svetur, pavyzdys. Apie emigraciją jie nė negalvoja. Jiems gera kurti gyvenimą, auginti vaikus savame krašte.
Tačiau, pasak Nerijaus, dar daug ko trūksta iš valdžios, kad jaunam ūkininkaujančiam žmogui būtų lengviau, ramiau gyventi. „Daug laiko užima administravimas, vadinamasis popierizmas.
Buhalterija – tokia pati, kaip ir dideliam, šimtus hektarų turinčiam, ūkininkui. Jei sugalvojai įdarbinti žmogų, turi pasirūpinti ir darbo sauga, ir kitų reikalavimų įvykdymu, – pasakojo pašnekovas. – Pagal ekonominio dydžio vertinimą mūsų ūkelis – jau 7 ekonominio dydžio vienetų, todėl kiekvieną mėnesį turime mokėti apie 80 eurų valstybei. Mokame ir visus kitus mokesčius. Jei norima, kad daugiau jaunų žmonių liktų gyventi Lietuvoje, užsiimtų žemės ūkiu, manau, valdininkai turėtų būti geranoriškesni.
Neišdildomi įspūdžiai
Ateityje Ugnė ir Nerijaus planuoja kepti kiek kitokią ruginę duoną, plonesne pluta, tačiau pagrindinių principų – kepti ją be cukraus, naudojant naminį raugą, sutuoktiniai neatsisakys. Kiek atsimena Nerijus, visada valgė tik namuose keptą duoną.
Kulinarijos paveldo specialistai iš Žemės ūkio universiteto, stebėję, kaip gaminama ir kepama „Vyrų“ duona, tyrę jos rūgštumą ir saldumą, pripažino: Mikėnų kaime kepama sveika ruginė duona ir tikras kvietinis pyragas.
1937 m. pastatytoje sodyboje kadaise gyveno Nerijaus tėvo Mindaugo Kriaučiūno krikšto mama. Būtent čia jis su sūnumi nusprendė įsteigti ekologinį ūkį. Iš pradžių viską griovė, nes nieko gero nebuvo likę, nei langų, nei grindų.
O paskui statė, rekonstravo tai, kas pasirodė bent kiek vertinga. Dirbo daug. Gavę ES paramos pinigų, vyrai sutvarkė, išpuošė sodybos aplinką, rekonstravo trobą. 150 metų senumo klėtį nupirko ir atkėlė iš kito kaimo.
Dabar viename jos gale laikomi grūdai, kitame yra seklyčia, o per vidurį – kaimiška pirtis. Seklyčioje dažnai šurmuliuoja svečiai, nes čia vedamos edukacinės pamokėlės. „Atvažiavę vaikai ir suaugusieji mielai minko, formuoja kepaliukus, laukia, kol jie iškeps, ir į namus grįžta su duona, patyrę neišdildomų įspūdžių. Visus, kurie nori pamatyti, kaip kepama mūsų duona, galime pakviesti ir parodyti, kaip tai daroma.
Norintieji grūdus gali pamalti girnomis“, – pasakojo Ugnė. Vasarą miestiečiams smagu leisti laiką senųjų sodybos medžių paunksnėje. Gamtoje lengviau pamiršti kasdienius rūpesčius, atsipalaiduoti, čia smagu paragauti bulvių su lupenomis.
Atkūrė autentišką dvasią
Kiekvienas įžengęs pro drožtinėmis skulptūromis įrėmintus vartus į Kriaučiūnų sodybos kiemą pasijunta atsidūręs tokioje sodyboje, kokioje prieš šimtą ir daugiau metų gyveno aukštaičių ūkininkai.
Einant į klėtį, reikia žemai lenkti galvą, mat durų stakta žema. Protėviai taupė šilumą, nebijojo pasilenkti, žengdami pro duris. Atkurtas senovinis seklyčios vaizdas: dvi ąžuolinės rankų darbo lovos, sunertos nepanaudojus nė vienos vinies, ąžuolinis stalas, raštais išmarginta aukštaitiška kraičio skrynia, ant lovų užtiestos lininės austinės, siuvinėtos užuolaidėlės ant langų.
Kriaučiūnai stengėsi atkurti senovinę aukštaitiškos klėties dvasią. Lempas, įvairius buities rykus, baldus sukūrė M.Kraiučiūno bičiulis skulptorius drožėjas Rimas Kadelskas. Senovinė spinta – jo meistrystės pažiba. Užuolaidėles siuvinėjo močiutė iš Ukmergės. „Mes radome dar savo močiutės ant sviestinio popieriaus cheminiu pieštuku nupaišytus siuvinėjimo raštus. Pagal juos ir buvo siuvinėta“, – pasakojo Nerijus.
Su Dievo palaiminimu
Svarbiausias sodybos statinys – duonos kepykla, nes joje pagal senovinį surėdymą sumūrytos dvi didžiulės krosnys. Vienu kartu į abi krosnis pašaunama po 30 kg duonos, tad iškepa apie 60 kepaliukų. Duoną Nerijus ir Ugnė kepa taip, kaip kadaise kepdavo Nerijaus močiutė Marijona Kriaučiūnienė ir jos mama.
Į tešlą nededama jokių priedų, tik miltai, druska, vanduo ir raugas... Labai svarbus ir duonos kepimo ritualas. „Tik kepėjas turi užkurti ir įkaitinti krosnį iki 250 laipsnių karščio. Mes naudojame tik beržines malkas. Pelenus iš krosnies šluoju pušine šluota.
Ant pirmojo kepaliuko įspaudžiamas kryžius, kad Dievulis palaimintų ir kepėją, ir duonos valgytoją, kad duonelė būtų skalsi“, – pasakojo Nerijus. Duoną Kriaučiūnai kepa tik iš savo išaugintų ekologiškų rugių ir kviečių. Ūkininkai vieni pirmųjų naminės duonos kepėjų, kuriems buvo suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.
Pasak Nerijaus, jų kepta duona skani būna visą mėnesį. Ją galima valgyti ir šiltą. Tai, kad daug žmonių namie kepa duoną, ūkininkas vertina teigiamai. „Tik pats pabandęs ką nors padaryti, žmogus sužino, ko vertas ir kito darbas“, – šypsodamasis sakė N.Kriaučiūnas. Konkurencijos jis nebijo, nes prilygti mediniuose kubiluose kildintai, duonkepėje keptai duonai sunku.
