Didieji šios fronto linijos persistūmimai glūdi kažkur tolimoje, rašytiniais šaltiniais nepasiekiamoje praeityje. Archeologai ją bando apytikriai nustatyti lygindami puodų šukes ir laidojimo papročius, lingvistai jiems talkina analizuodami vandenvardžius. Daugiau mažiau visi sutinka ją buvus toli rytuose, kažkur prie dabartinės Maskvos.
Rašytinių šaltinių pasiekiamais laikais ją randame kur kas arčiau, maždaug prie Naugarduko, nedaug į vakarus nuo Minsko.
Turiu omenyje ribą, arba „pereinamąją juostą“, kuri skiria baltų ir slavų apgyvendintas sritis. Tiksliau būtų tarti, „slaviškai ir baltiškai kalbančiųjų“, nes genetiniai ir kalbiniai skirtumai šioje zonoje ne visur sutampa. Šiam rašiniui „baltų“ kategorijai laikinai priskirsiu ir mūsų šiaurinius kaimynus estus. Lingvistams jie labai skirtingi, tačiau kai žvelgi į pastarųjų šimtmečių istorinius šios paribio zonos poslinkius, jie ganėtinai panašūs į pietinius kaimynus.
Stambusis šios paribio zonos pasislinkimas vyko palyginti ne taip seniai. Po to, kai carinė Rusija okupavo šią teritoriją XIX amžiaus antroje pusėje, kalbinė riba buvo pastumta apie 150 kilometrų į vakarus. Slaviškai kalbančių arealas didėjo baltų sąskaita. Praeitis negrąžinama. Jei tai išties būtų šimtmečio senumo praeitis, galėtume ją aptarti tarp kitų istorija tapusių įvykių. Tačiau antrasis didysis postūmis vyko sovietinės Rusijos okupacijos metais, o tai mums ne praeitis. Negali tokia tapti, nes tai ne praeitis šių dienų Rusijai (kol kas be priešdėlio). Ji tai parodo rengdama okupacijos metų pergalių paradus ir savo politiniams tikslams išnaudodama rusakalbius kolonistus, okupacijos metais perkeltus į Baltijos valstybes. Pastabas apie šią paribio zoną rašiau po apsilankymų Visagine, Daugpilyje ir Kaliningrade. Čia labai glaustai apžvelgsiu šią vasarą lankytą ruožą, nuo Kraslavos miesto Latgaloje iki Narvos Estijoje.
Kraslava - Alūksne
Rusakalbė juosta Latvijos fronto atkarpoje itin giliai įsiskverbusi. Daugpilis yra daugiau nei 60 km nuo Gudijos sienos; tai rusakalbis miestas. Daugiau kaip 80 proc. jo gyventojų yra rusakalbiai ir latviškai kalbant, išskyrus vietos universitetą ir valdiškas įstaigas, jame neišgirsi. Pravažiavau Daugpilį ir šį kartą. Kalbinė padėtis nepasikeitusi, nors šiaip pažangos matyti. Tvarka, namų išvaizda, aptarnavimu Daugpilis dar ne Europa bet jau aiškiai ir ne Rusija. Beje, prie šių pokyčių prisideda ir lietuviai; tiksliau tarus, „Vilniaus prekyba“, kurios „Maxima“ ir „Saulite“’ parduotuvės nustato standartą, prie kurio kitoms parduotuvėms tenka stengtis prilygti.
Kraslava - apie dvylikos tūkstančių gyventojų miestukas, 45 km į rytus nuo Daugpilio. Dar 20 km toliau prasideda Gudijos siena. Maniau, kad vien dėl geografinės padėties tai bus dar labiau surusintas miestas, bet pasirodo, kad ne visai taip. Rusų čia netrūksta, jie sudaro daugiau nei 60 proc. gyventojų, tačiau dalis yra prieš keletą šimtmečių nuo persekiojimo Rusijoje pabėgę sentikiai, o ne sovietinės okupacijos metų kolonistai. Jų gyvensena skirtinga. Kraslava pasitinka keliautoją ne virtine gra?tais aprašinėtų skydinių blokinių namų su aprūdijusiais balkonais, bet abipus gatvės išrikiuotais tvarkingais mediniais namukais. Kad tai sentikių namai, ženklina žmogaus aukščio lentinės tvoros, kurių pagrindinis akcentas yra kukliai papuošti vartai ir šalia vartų pastatyti suoliukai. Artėjant prie miesto centro matosi ir blokinių namų, bet jie neužgožia miestelio vaizdo. Privažiavus centrą tenka ir kiek nustebti. Stovi keletas iš stambių akmenų statytų, naujais stogais dengtų pastatų, kurie mena XVIII šimtmetį (patyriau, kad tai grafų Platerių palikimas), bet labiausiai stebina įspūdinga barokinė bažnyčia. Jos naujai restauruota tvora apjuostas šventorius užima miestelyje dominuojančią aukštumą. Ankstyvas barokas, paprastas ir didingas, be rokokinių priemaišų. Bažnyčios santūrų paprastumą pabrėžia prieš paradines duris XIX amžiuje pastatyta didelė Marijos skulptūra. Deja, kaip ir nemažai tuometinio sakralinio meno Lietuvoje, jos saldus natūralizmas turi kičo bruožų, kuriuos dar labiau išryškina tai, kad ji neseniai nudažyta itin ryškiomis spalvomis. Prie šventoriaus stovinčiame kioske, be rusiškos spaudos, matau ir latviškos. Nusiperku „Dienos“ numerį, kioskininkė man kainą pasako latviškai.
Dėl konteksto prieš keliaujant toliau per Latgalą verta pateikti truputi istorijos, nes būtent istorija nulėmė, kad Latgala yra silpniausia grandis slavų ir baltų fronte. Patys prie to prisidėjome. Dar XII-XIII šimtmetyje puldinėjome šiuos mūsų šiaurinius kaimynus ir tuo kalavijuočių ordinui palengvinome jų užkariavimą. XVI amžiuje mūsų (jau kaip LDK su daline Lenkijos pagalba) įsikišimas išgelbėjo šią sritį nuo Maskvos užkariavimo. XVII šimtmečio pradžioje didelė dalis Latgalos tapo specialų statusą turinčia Lenkijos - Lietuvos valstybės dalimi, bet mūsų (esą lietuvių) įtaka ten buvo tokia silpna, kad lenkiško klero įtakoje aristokratija sulenkėjo, įskaitant ir tokias vokiškas gimines kaip Plateriai. Tai turėjo neigiamus padarinius po to, kai per Antrąjį padalijimą (1772 metais) visą Latvijos teritoriją, įskaitant Latgalą, okupavo carinė Rusija. Rusijai lojalių protestantiškų vokiečių baronų valdomas Kuršas ir Vidžemė beveik iki XIX šimtmečio pabaigos gyveno palyginti taikiai ir vystėsi ekonomiškai. Tai teigiamai veikė tenykščių latvių tautinį ir kultūrinį sąmonėjimą. Dėl to spaudos, teatro, dainų švenčių ir daugelyje kitų sričių latviai apie 50 metų aplenkė lietuvius.
Latgaloje buvo kitaip. Nesunku paaiškinti kaip, nes būtent buvo taip, kaip pas mus. Katalikiška, sulenkėjusi aristokratija prisijungė pirma prie 1831 metais vykusio sukilimo, paskui ir prie 1863-iųjų. Padariniai buvo panašūs - mokyklų uždarymas, spaudos lotyniškomis raidėmis uždraudimas, trėmimai, masinis kolonistų atkėlimas. XIX amžiui artėjant prie pabaigos, rusinimas tapo oficialia imperijos ideologija, tad neaplenkė ir likusios Latvijos, tačiau ten jau buvo išugdytas imunitetas. Latgalai sekėsi sunkiau. Prie po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios Latvijos valstybės ji prisijungė kaip labiausiai ekonomiškai atsilikusi, labiausiai surusinta (ir sulenkinta) jos dalis.
Neįmanoma keliauti pro Latgalą ir netapti „nacionalistu“. Šitame rašinyje rusus teks minėti pakartotinai. Nesinori dėl to aiškintis, bet dabar esame Europoje, tad be „politiško korektiškumo“ neapsieisim. Verta pabrėžti, kad prieš rusus kaip tautybę nieko neturiu. Ne tik prieš rusus savo vietoje, Rusijoje, bet ir tuos emigrantus, kurie gerbia vietos kultūrą ir kalbą. Tokių Lietuvoje turime nemažai, yra tokių ir Latvijoje. Deja, ypač Latvijoje, nemaža dalis, kad ir kaip jiems tas pavadinimas nepatiktų, yra būtent „okupacijos metu atkelti kolonistai“. Kad jie tokiais tapo, gal ne visai jų kaltė, ypač tų, kurie Latvijoje gimė, bet jie negali išvengti atsakomybės už tai, kad jie tokiais nori likti. Šitai jie patvirtina savo elgesiu - neišmoksta vietinės kalbos, negerbia (galima būtų pasakyti ir kur kas griežčiau) vietinės tautos kultūros. Dalis jų savo valia veikia kaip buvusios okupacinės valstybės penktoji kolona.
Važiuojant per Latgalą įtampa tarp latviškos ir rusiškos kalbos bei kultūros yra tokia nuolatinė, kad ji tampa kone svarbiausiu palyginimo kriterijumi. Tai ne tik kalbos klausimas. Krašto rusinimas turi įtakos miestų bei miestelių išvaizdai. Beveik kiekviename miestelyje, kurį pravažiavau, mačiau (be neišvengiamų blokinių namų) abiejų okupacijos laikotarpių uždėtą rusiškumą ženklinantį štampą. Carinės okupacijos etalonas - tai cerkvė. Architektūriškai senosios rusiškos cerkvės gali būti įdomios, tačiau XIX amžiaus pabaigoje statytos atrodo tarsi būtų štampuotos. Dažniausiai jos buvo statomos ant kokios vietovėje dominuojančios aukštumos, tad negali pamiršti, kad viena jų paskirtis buvo pabrėžti, jog tai rusiškas kraštas. Sovietinę Rusiją ženklinančiu etalonu tapo primityvaus stiliaus, brutalumo bruožų turinčios „išvaduotojų“ skulptūros, kuriomis pažymėti karių kapai. Savo karius gerbiančiose valstybėse kariai laidojami stropiai prižiūrimuose centrinėse kapinėse; sovietinė Rusija savo karių kapus išmėtė tiesiog bet kur. Vėlgi, kaip ir dėl ant aukštumų stovinčių cerkvių, negali išvengti minties, jog taip daryta siekiant pabrėžti rusiškumą.
Keliaujam toliau. Dagda. Mažesnis miestukas, keistoku pavadinimu. Panašus urbanistinis vaizdas. Didoka barokinė bažnyčia, yra cerkvė ir „išvaduotojų“ paminklas. Įvažiuodamas į Dagdą sutinku priešinga kryptimi žygiuojančių jaunų maldininkų grupę. Priekyje einantys neša kryžių ir vėliavas, turi kuprines, matau ir ant nugaros užkabintą gitarą. Jų gal keturiasdešimt, mišri grupė, nors dauguma merginos. Smagiai nusiteikę, man pamoja. Spėju, kad jie žygiuoja į už 30 km esančią Kraslavos bažnyčią.
Rezeknė. Tvarkingas nedidelis miestas, turintis gilias istorines šaknis. Čia yra 9-ojo šimtmečio latgalių tvirtovės liekanų, čia buvo kovota ne tik su kalavijuočiais, bet ankstesniais laikais ir su lietuviais. Miesto aukštumos centre, kaip ir dera tikėtis, stovi caro laikų cerkvė ir paminklas „kariams išvaduotojams“ (kitas, pastatytas aukštumos papėdėje). Šalia cerkvę juosiančio parko, kelių apjuostoje žalio ploto saloje ant aukšto postamento kyla įspūdingas „Latgalos Maros“ ansamblis. Jos centre tautiniais drabužiais apsirengusi moteris dešine ranka iškėlusi kryžių, prie jos kojų glaudžiasi tarsi prieglobsčio ieškančios moters ir vyro skulptūros. Kryžius auksinės spalvos, tamsiame skulptūrų bronzos fone jis ryškiai išsiskiria. Nėra ko stebėtis, kad ansamblio nekentė per sovietinės Rusijos okupaciją. Nugriovė jį per pirmąją okupaciją 1940 metais ir ne tik nugriovė, bet sunaikino per antrąją. Dabartinė versija, kaip ir nemažai paminklų mūsų žemėje, yra reprodukcija.
Rezeknėje apsistoju. Viešbutis sovietinis, bet neseniai remontuotas ir visai neblogas. Pamačiusi mano pasą kasininkė mane kalbina rusiškai. Kai atsakau angliškai, ji atrodo kiek nustebusi, bet, pasirodo, sugeba ir taip. Vakaras pasitaiko malonus ir kai išeinu pasivaikščioti, girdžiu kad ne tik prie „kario išvaduotojo“ paminklo iš butelių stipresnius gėrimus gurkšnojantys girtuokliai, bet ir alaus buteliais nešinas jaunimas vaikščiojantis šalia Latgalos Maros paminklo kalba tik rusiškai. Nors apeinu gerą ratą, latviškai nugirsti nepasiseka.
Karsava. Keliu, vedančiu į Pskovą, pasiekiu Karsavos miestelį. Pagrindiniai akcentai panašūs. Cerkvė, barokinė bažnyčia, „išvaduotojo“ paminklas. Šį kartą palyginti kuklus ir nenudažytas baltai. Važiuodamas iš Karsavos į Balvį pravažiuoju visai mažą miestuką, pavadintą Tilža. Pagalvoju, kad štai sovietiniai rusintojai praleido progą perkrikštyti jį į Sovietską arba bent jau į Sovietskiuką.
Alūksnė. Tarp Balvi ir Alūksnės perkertu Latgalos ir Vidžemės ribą. Skirtumas ypač ryškus, kai pasiekiu Alūksnę. Sunku pasakyti kodėl, tačiau miestukyje apsižvalgius jausmas kitoks. Ar tai dėl pastatų išdėstymo apie netaisyklingos formos turgaus aikštę, ar dėl aukšto keturkampio bažnyčios bokšto, o gal dėl žmonių išvaizdos ar elgsenos? Nežinau. Tačiau kažkas čia kitaip, čia pasijuntu labiau „namie“. Išlipęs iš mašinos girdžiu, kaip motina su sūnumi kalbasi latviškai. Įsitikinu, kad ši baltų kalbos atšaka kol kas neišnykusi.
Apibendrintas Latgalos vaizdas. Kaip ir mūsų šiaurės rytinis regionas, nemaža dalis Latgalos atrodo, tarsi būtų ne per seniausiai žmonių apleista. Išties vaizdas čia liūdnesnis negu Ignalinos rajone. Dirvonuojančių laukų ne mažiau, bet jie jau labiau užakę krūmais.
Krūmai tankūs, dideli, vietomis daugiau nei penkių metrų aukščio. Dar už kelių dešimtmečių čia bus miškas, bet šiuo metu padoraus miško ne taip daug. Krūmai, krūmai, krūmai... O miestukuose rusai. Bent man, tai ir lieka labiausiai įstrigęs Latgalos vaizdas.
Voru - Narva
Estija yra kitokia. Manoma, kad stereotipai turi tiesos grūdą, tačiau neretai jis toks mažutis, kad bandymas juos plačiau pritaikyti dažniau klaidina, negu suteikia naudingos informacijos. Tačiau tereikia įvažiuoti į Estiją, jog įsitikintumei, kad estų atveju stereotipas galioja. Jie išties kitokie. Tai itin ryškiai atsispindi jų santykiuose su rusais. Lietuvoje, Latvijoje ir ypač Latgaloje lingvistinės ir kultūrinės ribos yra tapusios plačiomis pereinamomis zonomis; sunku nuspręsti, kur kokia kalba ar kultūra dominuoja. Estijoje kitaip. Čia tarsi kirviu nukirsta. Estai sau, rusai sau ir beveik jokio pereinamumo nepastebėjau.
Tai akivaizdu privažiavus vakarinį Peipus ežero krantą. Rusija čia netoli, skaidrią dieną matyti Rusijos pakrantė, tačiau miesteliai, tokie kaip Kalaste ar Mustvee - gryna Estija. Tai ne ekonominio gerovės klausimas, nes akivaizdu, jog šis regionas nepriskirtinas prie klestinčiųjų. Anaiptol. Žemės čia prastokos, atrodo, kad žvejyba sumenkusi, nors turizmas skatinamas (informacijos biurų yra kiekviename miestelyje) bet dar nelabai išsivystęs. Taigi skirtumo nesudaro akivaizdi, prie europietiško lygio artėjanti gerovė, kuri tokia ryški, pavyzdžiui, Tartu ar Paide. Namai čia daugiausia nedidukai, laukai ir darželiai nėra ypač išpuoselėti, bet vis tiek nėra abejonės, kad čia Estija.
Mustvee nuotrauka (Iigrida, sita sakini, kai idesi nuotrauka, istrink)
Kioskuose tik estiška spauda, gatvėje rusiškai negirdėti, kukliose kapinėse, kurias aplankau Peipus ežero pakrantėje, paminklų užrašai tik estiški. Beje, jei spręstum pagal antkapių dydį ir puošnumą, turėtum prieiti išvadą, kad Lietuva yra bent keliskart turtingesnė už Estiją. Kai nuo Kaksi miestelio palieki Peipus ežero pakrantę ir pasuki Narvos link į šiaurę, maždaug už 40 km padėtis pasikeičia ne palengva, bet staigiai. Užrašai lieka estiški, bet žinai, kad iš tikrosios Estijos išvažiavai. Tvarkos lieka pakankamai, tiek, kad žinai, jog neįvažiavai į Rusiją. Vietomis ir gėlių pasodinta, tačiau ar dėl pastatų stiliaus, ar dėl žmonių išvaizdos, žinai, kad palikai tikrąją Estiją. Išlipęs iš mašinos įsitikini, kad tikrai taip. Aplinkui kalbama tik rusiškai.
Truputėlis istorijos. Minėjau, kad mūsų fronto ruože didieji kalbinės ribos pasislinkimai įvyko XIX šimtmetyje, kai buvome carinės Rusijos okupuoti. Estijoje, ypač ruože nuo Peipuso ežero į šiaurę, jie prasidėjo gerokai anksčiau. Estams giminingos gentys gyveno didžiuliame žemės ruože, kuris tęsėsi nuo dabartinės sienos iki Uralo kalnų. Slavai, beje, ir baltai, į jas skverbėsi iš pietų. XIII šimtmetyje danai, nukariavę šiaurinę Estijos dalį, vakarinėje Narvos upės pakrantėje (trumpa, vandeninga iš Peipuso ežero ištekanti upė) pastatė tvirtovę. Ivanas III jos dešiniajame krante, vos kelių šimto metrų nuotolyje pastatė savo tvirtovę, kuri atitinkamai buvo pavadinta Ivangorodas (estiškai vietovė vadinasi Jaanilin). Per šimtmečius abi šios tvirtovės toliau buvo statomos, viena kitai grasino, progai pasitaikius viena kitą griovė. Valstybinė siena liko daugmaž nuolatinė, o abiejose jos pusėse pagrindiniai gyventojai buvo estų gentainiai. Padėtis pasikeitė, kai Petras I nusprendė prie įlankos estams giminingų genčių apgyvendintoje žemėje statyti naują Rusijos sostinę. Atsikeldino ir buvo varu atvaryta didelis skaičius rusų. Tai iš esmės pakeitė šio regiono gyventojų tautinę sudėtį.
Narva susideda iš dviejų visiškai skirtingų dalių: nuobodžiai sovietinio miesto ir pritrenkiamai originalių pilių. Niekur kitur nepamatysi panašaus vaizdo. Kai nusileidęs prie Narvos upės kranto pažvelgi į kairę, virš savęs matai didelės XIV amžiaus gotiškos pilies sienas su masyviu, keturkampiu, daugiau nei 50 metrų aukščio donžonu. Pilis apsupta XVIII amžiuje statytais bastionais. Tik pasukus žvilgsnį į dešinę, matai per visą kitoje upės pusę iškilusią aukštumą išsidriekusią, dunksančią apvaliais bokštais XV amžiaus pabrėžtinai bizantiško stiliaus pilį. Pilys stovi tiesiog kakta kakton. Atsitraukus toliau atrodo, kad ant vienos bokšto stovėdamas, galėtum iki priešingos pilies bokšto nuspjauti. Ne visai taip, tačiau pilys taip arti, kad ir ankstyvųjų viduramžių pabūklai galėdavo viena kitą apšaudyti.
Unikalus ir unikaliai simbolinis vaizdas. Tai tiesiog vizualinė Vakarų ir Rytų kultūrų susidūrimo metafora. Nuo XIII iki XVIII amžiaus pabaigos tai buvo ne metafora, o politinė realybė. Per pastaruosius penkiolika metų ji vėl tokia tapo. Tai vieta, kur nereikia užrašo, kad priėjai ne tik valstybių, bet ir skirtingų kultūrų sieną. Pažvelgi ir aiškiai matai - čia pasibaigia Europa, kitoje pusėje - Rusija.
Pažvelgus atrodo paprasta ir aišku, bet tikroji padėtis gerokai sudėtingesnė. Pilys dabar vėl skiria politinę sieną, tačiau per paskutinę okupaciją rusų kalbos riba pastūmėta maždaug 60 km į vakarus. Užlipus ant aukštojo Pikk Herman bokšto, nuo kurio gali apžvelgti ne tik gerą dalį Narvos, bet ir kitoje upės pusėje išsidėsčiusį Ivangorodo miestą, aiškiai matyti, kad, išskyrus pačias pilis, miestas abiejose upės pusėse iš esmės tas pats. Ir šioje pusėje, ir anoje matosi tik paties nuobodžiausio tipo sovietiniai blokiniai namai. Iki Antrojo pasaulinio karo taip nebuvo. Narvą vadindavo (bent taip teigia turistinė brošiūra) „Šiaurės baroko perlu“. Pažvelgus į kelias nuotraukas galima tam pritarti. Beveik nieko iš senojo miesto neliko. Per karą buvo bombarduotas, paskui nušluotas nuo žemės paviršiaus panašiai kaip Karaliaučius. Ant Karaliaučiaus griuvėsių iškilo Kaliningradas. Čia vardas nepasikeitė, bet rezultatas tas pats. Įvažiuodamas į Narvą jautiesi tarsi įvažiuotum į standartinį sovietinį rusišką miestą. Tiesa, švariau ir gėlyčių pasodinta, bet šiaip vaizdas toks nykus, kad dairaisi Lenino statulos ir tanko išvaduotojo ant pjedestalo. Tanko nebėra (buvo), bet Leninas dar yra. Jis nukeltas nuo pjedestalo pagrindinėje aikštėje ir pastatytas tiesiog ant grindinio viename iš gotikinės pilies kiemų. Stovi ten tarsi vieno eksponato Grūto parkas. Paklausus kodėl taip, pilies darbuotojas man aiškino (rusiškai), kad po nepriklausomybės paskelbimo, kai visur Estijoje buvo nukėlinėjami leninai, vietos gyventojai protestavo. Kaip kompromisą jį perkėlė čia ir, atrodo, kol kas pamiršo.
Narvoje vietos gyventojų meilę Leninui tenka pripažinti. Estų ten tik 4 proc. Visi kiti - rusakalbiai; tiksliau tariant, tiesiog rusai. Kitos kalbos Narvoje (beje, ir toliau vakaruose esančiuose nemažuose Silamae ir Kotla - Jarve miestuose) negirdėjau. Restoranuose, maisto parduotuvėje, muziejuose angliškai susikalbėti negalėjau. Teko vartoti mano prastą rusų kalbą. Tik viešbutyje sutikau sklandžiai angliškai kalbantį jauną patarnautoją. Kai jo paklausiau, kodėl kalbinė padėtis taip skiriasi nuo kitų Estijos miestų, kur be vargo gali susikalbėti angliškai, man paaiškino, kad rusai iš prigimties (it’s in their blood) nelinkę jokios kitos kalbos mokytis. Pagalvojau, kad jis vienas iš retų estų Narvoje ir ne visai „politiškai korektiškai“ apibūdina rusus. Bet pasirodė, kad ne taip: pasiteiravus sakė esąs rusas, o angliškai kalba todėl, kad praleido beveik ketverius metus Airijoje. Kai paklausiau, ar kalba estiškai, atsakė, kad nekalba, tik truputį supranta.
Silamae ir Kohtla - Jarve. Tiems, kurie žada lankytis Estijoje, galiu rekomenduoti šiuos miestus aplenkti. Narvoje galima pamatyti minėtas dvi pilis, Silamae - tiktai sovietinio stiliaus pastatų. Tai buvusio žvejų kaimo vietoje pastatytas naujas miestas. Statytas, suprantama, be bažnyčios. Kohtla - Jarva yra senesnis miestas, todėl yra ten ir senesnės industrinės statybos. Kam patinka nežinia kur vedantys storų vamzdžių raizgynai, mūriniai vandens bokštai, aprūdijusios didžiulės cisternos ir didžiuliai skalūno atliekų kalnai, jų gali prisižiūrėti Kohtla - Jarvoje. Kai pasiklysite tarp vamzdynų, pasiklausti, kaip rasti kelią į Taliną, teks rusiškai. Suradus kelią ir pavažiavus dar apie dešimt kilometrų, prasideda tikroji Estija.
Vietoj išvadų
Straipsnio problematika per daug sudėtinga, kad būtų galima iš keleto kelionių išvesti apibendrinančias išvadas. Lietuviai mėgsta kartoti, kad „yra kaip yra“, užtat mano kuklesnis, bet irgi nelengvai pasiekiamas tikslas buvo bandyti suvokti „kaip yra“.
Kalbinė padėtis maždaug aiški. Ją galima tiksliau apibūdinti pasitelkus įvairius statistinius rodiklius, bet esmės tai nepakeis. Yra taip: Estijoje rusų kalba išstūmė vietinę kalbą gana tiksliai apibrėžiamuose regionuose, Latvijoje – tas sritis apibrėžti sunkiau, jų daug ir ribos neaiškios, pas mus - Visagine ir keliose vietose Vilniuje bei Klaipėdoje.
Taip yra. Su tuo buvome beveik susigyvenę. Vienas susigyvenimo būdų yra stengtis problemą pamiršti ir tai darėme ganėtinai sėkmingai, bet štai per pastaruosius metus dabartinė Rusija mums ją priminė. Nedviprasmiškai pareiškė, ne tik žodžiais, bet grasinimais ir darbais, kad ji yra Sovietų Sąjungos tęsinys. Ji švenčia jos pergales, įteisina jos okupacijas, siekia išlaikyti tuomet uzurpuotą įtaką ir reikalauja išskirtinių privilegijų okupacijos metais atkeltiems kolonistams. Va, kaip yra.
Kalbinis klausimas problemos toli gražu neišsemia. Kultūrinėje, baltiškosios savasties išlaikymo plotmėje jis esminis, tačiau politinėje iškyla ir kiti klausimai. Būtent, kiek rusakalbiai gyventojai tapatinasi su Rusija, kiek su valstybe, kurioje gyvena. Šia kryptimi sociologai kartais bando atlikti tyrimus, bet jie tokie reti arba taip mažai skelbiami viešumoje, kad susidaro įspūdis, jog ES mums primetamas „politinis korektiškumas“ juos riboja. Sociologijos profesorė Daugpilio universitete man pateikė ganėtinai optimistinį apibendrinimą. Anot jos, tik apie trečdalis Daugpilio rusų tapatinasi su Rusija. Tai nereiškia, kad kiti yra Latvijos patriotai (pasitaiko ir tokių), bet kad jų lojalumas yra sumišęs. Pats kiekybiškai šio klausimo vertinti neturiu galimybės, bet kad negalima tapatinti rusų kalbos vartojimo su lojalumu Rusijai, žino kiekvienas, kuris yra bendravęs su rusais. Taip yra ne tik Lietuvoje ar Latvijoje, bet netgi Kaliningrade. Tačiau ta pati profesorė pripažino, kad beveik visi Daugpilio rusai gyvena būtent „rusiškoje informacinėje erdvėje“. Per šią kelionę galėjau įsitikinti, kad šis teiginys tinka ir Rezeknei, Kraslavai, Narvai, Kohtla - Jarvai. Tinka jis, beje, ir Visaginui.
Kas ta „rusiškoji informacinė erdvė“, bent iš dalies žinome ir mes. Jei žiūri Lietuvos televizijos stotis, klausaisi radijo ar Vilniuje įsėdi į taksi, jos neišvengsi. Narvoje turėjau progą į ją visiškai pasinerti. Išskyrus gatvių pavadinimus ir krautuvių užrašus, ten viskas rusų kalba. Laikraščiai, žurnalai, radijas, televizija ir gatvėje dalijami reklaminiai lankstinukai. Viskas - rusų kalba, bet ar „rusiška“? Atsakyti nelengva. Viena yra aišku - toje erdvėje dominuoja ir net absoliučiai dominuoja bulvaras ir „popsas“. Bulvarinės spaudos pas mus netrūksta, bet „rusiškojoje informacinėje erdvėje“ ji dar primityvesnė ir jos kur kas daugiau.
Ar tai „geros“ ar „blogos“ naujienos? Mūsų tapatybės išlaikymo atžvilgiu, žinoma, „blogos". Manau, turėtume pagalvoti apie padėkos paminklo pastatymą okupacijos laikų cenzoriams. Pavyzdžiui, vietoj tų raudonarmiečių ant Žaliojo tilto. Padėkos sovietiniai cenzoriai verti, nes būtent jų partinis uolumas ir bukaprotiškumas (šioms pareigoms labai svarbi ypatybė) užtikrino, kad okupacijos metais rusų kalba buvo paversta propagandos ruporu. Su retomis, cenzorius apeinančiomis išimtimis kaip Visockio ir Okudžavos dainos, viskas, kas buvo pateikiama rusiškai, buvo mirtinai nuobodu. Kiek tai ribojo rusų kalbos įtaką, turėtų panagrinėti sociologai. Akivaizdu, kad stipriai ribojo.
Nors šiuo metu vėl įvesta politinės plotmės cenzūra (visos TV stotys žino, ko rodyti negalima, taip pat ką rodyti privalu). Ji panašesnė į carinės nei į sovietinės Rusijos cenzūrą. Kadaise rašiau, kad nepriklausomoje Lietuvoje su populiariąja kultūra konkuruoti nepajėgsime, užtat privalome perimti jos formas ir bandyti joms suteikt bent truputį lietuviško turinio. Rusijoje tai padaryta sėkmingai. Ne valstybės, ne kokio nors elito, bet paprasčiausiai rinkos. Nei KGB, nei ruso?lai čia neprisidėjo. Atvirkščiai - bent jau elitiniai ruso?lai kiek įstengė priešinosi, o kai tai pasirodė bergždžia, šį pralaimėjimą vis dar aprauda. Tačiau jau nieko nebepadarysi. Bulvaro, „popso“ ir visų populiariosios kultūros atmainų poreikis yra tiesiogiai proporcingas žmonių skaičiui, galimybė tą poreikį patenkinti - proporcinga jų pajamoms. Šitame sakinyje nubrėžta rusiškojo „popso“ dabartis ir ateitis. Žmonių jie turi, pajamos pamažu didėja ir jei jos toliau didės, apims platesnius Rusijos gyventojų sluoksnius, rusiškosios populiariosios kultūros atmainos taps dar galingesnės.
Mes tai patyrėme. Klysta tie, kurie piktindamiesi, pavyzdžiui, Palangos Basanavičiaus gatvę užgožusia muzika kaltina „sovietinę nostalgiją“. Sovietiniais laikais to nebuvo (dar sykį verta padėkoti cenzoriams). Beje, didžiuma tų, kurie tą muziką mėgsta, tuos laikus menkai teprisimena. Priežastis paprastesnė ir mums grėsmingesnė. Rusai greičiau perėmė populiariosios kultūros formas, pirma jas pritaikė, panašu, kad dabar ir patys prie jos vystymo prisideda. Ne todėl, kad jie būtų sumanesni, bet dėl to, kad jų rinka daug didesnė. Ir visa tai vyksta be Rusijos valdžios pastangų, jos kultūriniam elitui graudžiai raudant.
Prie šios temos neišvengiamai teks sugrįžti, nes ji nepradings. Politikai, ypač tie iš Briuselio, joje gali įžvelgti ir teigiamų bruožų. Jų optimizmas grindžiamas tuo, kad bulvaras ir kitos populiariosios kultūros formos menkai siejasi su politiniu lojalumu. Tam tikros sąsajos, be abejo, yra, bet jos ganėtinai miglotos. Pavyzdžiui. amerikietiškos populiarios kultūros dominavimas Vokietijoje netrukdo vokiečiams tapti antiamerikietiškais. Aplinkybė, kad Narva, Daugpilis, Visaginas ir daug kitų miestų bei apylinkių mūsų „baltiškame“ regione gyvena „rusiškosios popkultūros“ erdvėje, žvelgiant iš politinio taško, gal nėra fatališka. Politinis rusakalbių spaudimas, kuris ypač slegia Latviją, yra skatinamas ir ?nansiškai palaikomas buvusių okupantų. Kaip patyrėme ir mes, vėl agresyvi tapusi Rusija išnaudoja įvairiausias priemones savo tikslams siekti. Rusakalbiai yra tik vienas iš naudojamų svertų. Politikams gali atrodyti, kad tų priemonių arsenale dujos yra kur kas svarbiau.
Nesutinku. Per pakartotinus okupacijos metus persekiota kalba buvo tas pamatas, ant kurio buvo atkurta Baltijos šalių nepriklausomybė. Atkurta sumažėjusioje erdvėje, bet atkurta. Baigdamas pacituosiu elektroniniame forume skaitytą latvio atsakymą Rygoje gyvenančiam rusui, kuris skundėsi, kad yra skriaudžiamas, nes rusų kalba Latvijoje nėra valstybinė. Atsakymas:
„Jūs, rusai, turite užėmę 17 075 200 kvadratinių kilometrų šios planetos erdvės, kurioje galite puoselėti savo kalbą ir kultūrą. Latvija teturi 64 589 kvadratinius kilometrus ploto. Tai yra 0,0037-oji dalis jūsų valdomos erdvės. Kadangi gėdos neturite, pasakysiu aiškiai - iš paskutinių stengsimės išlaikyti šią erdvę latvių kalbai. Jei ji pranyksta čia, ji pranyksta visuotinai.“
www.akiraciai.lt
