Krizės. Ekonomistai teigia, kad ekonominė krizė yra natūralus procesas, vykstantis tiek versluose, tiek valstybėse, nes viskas ekonominiame pasaulyje vystosi šuoliais ir nuosmukiais. Kiekvienas žmogus, kuris mokėsi vidurinėje mokykloje, nemažai žino apie JAV prasidėjusią Didžiąją ekonominę krizę, dar kitaip vadinamą „Didžiąja depresija, kuri vyko XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje ir giliai sukrėtė viso pasaulio ekonomiką. Vėliau buvo dar ne vienas pakilimas ir nuosmukis. Tame nėra nieko keisto, tiesiog natūralus procesas. Kad žinotum jog krizės kartais nutinka nėra būtinas net vidurinis išsilavinimas, jau nekalbant apie aukštąjį ekonominį, tam užtenka būti vaikystėje priėmus vadinamąją „pirmąją Komuniją“, nes per jos kursus yra dėstomi pagrindiniai Senojo Testamento įvykiai. Ekonomines krizes labai gražiai iliustruoja faraono ir Juozapo istorija iš Biblijos. Kai faraonas susapnavo sapną apie 7 plonas karves, kurios surijo 7 storas karves, Juozapas jam išaiškino, kad bus 7 sotūs metai, po kurių seks 7 bado metai. Išmintingas faraonas septynerius metus neišlaidavo, o kaupė atsargas, kurių užteko visam badmečiui. Deja, pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje mūsų Seime ir Vyriausybėje nebuvo nei protingų žynių, nei išmintingų faraonų, lėšos buvo neprotingai švaistomos, o ištikus senokai pasaulio ekonomikos protų prognozuotai krizei, valdžioje esantys susiprato, kad atsargų ir santaupų nėra – viskas iššvaistyta. Tada imtasi naktinių ekonomikos reformų. Užsimota neblogai – kaip mėgstama sakyti, proporcingai. Normalioms šeimoms atimta parama, bepradedančiai formuotis vidurinei klasei suduotas nokautas, neprotingai apkarpytos išmokos ligoniams, sumažintos pensijos ir taip toliau. Na, o tam, kad būtų parodytas teorinis solidarumas, aukštesniosios kastos nusiėmė ir sau šimtuką kitą nuo dešimtis tūkstančių siekiančių atlyginimų. Taip atėmę iš ubago lazdą ir paskutinius marškinius, o sau nusiėmę tik prabangias skrybėles, išvedė mūsų šalį iš krizės. Pagrindinis vedlys po to net žadėjo vadovėlį parašyti, kaip nenuskurdinant savęs ir kolegų, atimti viską iš Tautos, o kad nesipriešintų pavaišinti ją „bananų“ smūgiais, guminėmis kulkomis ir ašarinėmis dujomis.
Išrinktosios kastos
Šiose įstaigose dirbantiems Lietuvos ir kitų šalių piliečiams krizė senų seniausiai pasibaigė, jie priklauso išrinktųjų kastai. Jų gerovė – visų mokesčių mokėtojų reikalas. Šie žmonės privalo gauti neproporcingai dideliu atlyginimus, nes jų vaikams reikia prabangių žaislų, jiems ir jų sutuoktiniams būtini garsiausių dizainerių siūti rūbai. Jie privalo važinėti paties naujausio modelio mašinomis.
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Beveik visiems čia dirbantiems ponams ir ponioms 2014 metais buvo pakelti atlyginimai. Labai gaila, kad paprastiems mirtingiesiems prezidento kanceliarijos atlyginimų archyvas yra paslaptis. Jei būtų skelbiami bent dešimties metų atlyginimų dydžiai – galėtume sužinoti tikruosius jų pokyčius ir svyravimą krizių metu. Tačiau, vien jau tai, kad tokia informacija neteikiama galėtų būti pagrindas įtarti, kad ši kasta didelių sukrėtimų nepatiria, o atlyginimų augimas yra normalus kasmetinis reiškinys.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ši institucija kuklumu niekada nepasižymėjo, nepasižymi, ir deja, artimiausiu laiku nežada pasižymėti. Premjeras sau prie atlyginimo prisidūręs keletą tūkstantėlių, po keletą tūkstančių pridėjo ir savo mylimiems ministrams. Juk ministras ne piemuo, ir ne mokytojas, ir net ne gydytojas, jo šeima neprivalo kęsti nepritekliaus, juk jis – valdžia. Visokio plauko vyr. ir ne vyr. patarėjai, vyr ir ne vyr. specialistai, kancleriai ir vedėjai irgi nebuvo užmiršti – visiems pridėta nors po truputį, nepagailėta.
Lietuvos Respublikos Seimas. Tai institucija, nuo kurios veiklos kokybės priklauso visų mūsų – šalies piliečių gerovės lygis. Jei Seimas priima tinkamus įstatymus ir jų pataisas, jei gerai išdiskutuoja biudžetą, jei subalansuoja mokesčių dydį ir jų panaudojimą – valstybės ekonominė padėtis gerėja, jei ši piliečių kas ketverius metus renkama institucija dirba prastai ir nekompetentingai – valstybę ištinka krizės ir nuosmukiai. Tikriausiai logiška būtų, kad Seimo narių atlyginimas būtų susietas su valstybės ekonomika ir kokiu nors aiškiai išreiškiamu ir visiems suprantamu dydžiu, pavyzdžiui su minimalia ar vidutine alga, o gal senatvės pensija. Tokiu atveju parlamentarai būtų motyvuojami dirbti geriau, o už darbo broką atsakytų ne tik savo geru vardu, bet ir pinigine. Tačiau pažvelgus į „gerbiamų“ Seimo narių atlyginimų pokyčius pasidaro visai nekeista, kad šios institucijos populiarumas Lietuvoje yra toks žemas. Save (gal tik) labai gerbiantys ir vertinantys seimūnai nepasikuklino ir savo atlyginimus nuo 2014 metų kilstelėjo iš peties. O ką? Juk jie priklauso elito kastai. O šiai kastai krizė baigėsi.
Teismai. Šia institucija dauguma Lietuvos gyventojų nepasitiki, tačiau nieko negali padaryti – į teismų darbą visuomenės atstovai neįleidžiami. Teismai, tai atskira kasta. Jei žmogus tapo teisėju – jo, jo vaikų ir anūkų gyvenimas aprūpintas, nes teisėjo atlyginimas toks, kad vienas jo neišleisi, nebent turi lakią fantaziją. Sklando gandai, kad patekti į teisėjus nėra taip paprasta – reikia žinoti kada, kam ir kiek duoti. Aišku, niekam nėra paslaptis, kad ne vienas teisėjas dar ir prisiduria „iš šono“. Jei tikėsime pranešimais žiniasklaidoje, šis „paprotys“ neišnyko ir po tokio neproporcingo atlyginimų išaugimo, sakysit, kad valdžia be reikalo pakėlė teisėjams atlyginimus? Valdžia žino ką daro, nes už visus „gerus“ darbus politikus ir valdininkus teis tie patys valdžios dosniai pamaloninti teisėjų kastos atstovai. Ar dažnas teisėjas ryšis kirsti jį maitinančią ranką?
Lietuvos bankas. Šiai ir panašioms valstybinėms įstaigoms krizė jau seniai pasibaigė. Penki valdybos nariai su atlyginimu beveik lygiu Respublikos prezidentui tikrai nebadauja, jie gali drąsiai pirkti jachtas ir ilsėtis egzotiškose šalyse, jie irgi priklauso elito klasei, o kur dar virš 80 padalinių vadovų su aštuonių su pusę tūkstančių atlyginimais, kurie gali sau leisti daug daugiau nei paprasti žmonės. Tai elito kastos įstaiga, šeimos sočios, darbas nesunkus, prakaito lieti nereikia. Svarbiausiai ištverti nesibaigiančias kavos gėrimo pertraukėles. Kad širdelė nesustotų nuo išgeriamos kavutės ir rankos nenuilstų kilnojant beprasmių popierių šūsnis, kiekvienas padalinio vadovas uždirba tiek, kiek 4 mokytojai kartu sudėjus.
Žemesniosios kastos
Tai paprasti mirtingieji, kuriems krizė dar nesibaigė, o kai kuriems iš jų taip ir nesibaigs.
Ligoniai. Kai žmogus suserga, jam padidėja kasdieninės išlaidos, ypač ligos pradžioje. Juk netgi rimčiau peršalus ar „pasigavus virusiuką“ dažnai reikia pirkti brangius antibiotikus ar kitus nepigius vaistus, o kur dar visokios priemokos, išradingai sugalvotos mūsų poliklinikų. Netrūksta ir mokamų paslaugų, vienos jų mokamos oficialiai, kitos į kišenę gydytojui. Taigi, žmogus susirgo, o valstybė ligos pirmą savaitę jam pateikia siurprizą – kompensuoja tik 40 procentų jo buvusios algos. Pyko tuometinė opozicija, kai Kubiliaus vyriausybė taip drastiškai pasielgė, tačiau patys atėję į valdžią „užmiršo“ viską grąžinti į prieškrizinį lygį. O kam grąžinti, juk geriau Seimo nariams atlyginimus pasididinti, o biudžetas ne begalinis – visiems neužteks.
Laikini bedarbiai. Nesinori kalbėti apie nuolatinius (chroniškus) bedarbius, kurie yra bedarbiai ne todėl, kad bankrutavo jų darbdavys, ar pateko po etatų mažinimo žirklėmis. Žmonės, kurie daugiau kaip pusmetį neranda darbo greičiausiai jo ir neieško ir dirbti nenori. Su tokiais „bedarbiais“ turėtų būti atskira kalba. Tačiau įsivaizduokime žmogų, kuris dirbo įmonėje, sąžiningai mokėjo mokesčius, o jį atleido dėl etatų mažinimo ar dar blogiau – bankroto. Jei įmonė bankrutavo, tai žmogus netik negali svajoti apie kokią nors išeitinę išmoką, bet dažnas dar ir būna keleto mėnesių algos negavęs. Ką jam pasiūlo valstybė? Logiška būtų, kad pasiūlytų bent trims mėnesiams 80 proc. jo turėto darbo užmokesčio. Tačiau tokiam žmogui numetamas apgraužtas kaulas – 650 litų, o jei jis turi būsto paskolą ir šeimą? Šios absurdiškos išmokų lubos buvo priimtos, kaip krizės įveikimo priemonės, tačiau po krizės pabaigos niekas nepasikeitė, juk bedarbiai nepriklauso elito kastai.
Mokytojai. Tai viena žemiausių kastų mūsų Lietuvėlėje, valdžia juos laiko vadinamų „šudrų“ vietoje. Šudros – tai buvo Indijos žemiausia kasta, prie kurių netgi nebuvo galima prisiliesti, kad nesusiteptų aukštesnės kastos atstovas. Atlyginimai nurėžti stipriai mažinant mokinių krepšelius ir koeficientus. Partijos, kurios prieš 2008 metų Seimo rinkimus žadėjo pakelti mokytojo prestižą visuomenėje, šią profesiją nuskriaudė negailėdami. Kaip jau tapo įprasta visą opozicinį laikotarpį valdžią kritikavę „kairieji“, kai patys atėjo į vyriausybę, savo kritikuotus dalykus „užmiršo“. Sau beveik trečdaliu pasikėlęs atlyginimą premjeras drįsta per televiziją apeliuoti į mokytojų sveiką protą ir inteligenciją. Kai šie pagrasina streiku, jis drebia tiesiai šviesiai - biudžete lėšų žemesnių kastų atlyginimų gražinimui į prieškrizinį lygį nenumatyta. Žinodamas, kad į mokytojo vietą mieste laukia 50-70 pretendentų, o net atokiausiame kaime konkursas į mokytojo vietą yra 5-10 kandidatų premjeras ramus, išmetus streikininkus jų vieta tikrai tuščia neliks. O kad konkursai nemažėtų švietimo ministras šią vasarą išleidžia įsaką, kad mokytoju dirbti gali ir asmuo neturintis aukštojo išsilavinimo, tuo dar labiau mokytojo prestižą sumindamas į purvą.
Šeimos, auginančios vaikus. Čia norėtųsi kalbėti labiau apie dirbančias ir gaunančias vidutines pajamas šeimas, nes dabartinė valstybės socialinė politika nukreipta padėti asocialioms arba visai pajamas praradusioms šeimoms, užmirštant dirbančias, bet vos galą su galu suduriančias šeimas. Iki krizės egzistavo vadinamieji „vaiko pinigai“, tai buvo nors labai simboliška (apie 93 Lt), bet šiokia tokia valstybės parama šeimai. Tų „vaiko pinigų“ šeimoms kūdikio sauskelnėms užtekdavo beveik mėnesiui. Dabar Lietuva viena iš nedaugelio Europos valstybių „vaiko pinigus“ skiriančių tik toms šeimoms, kurių mėnesio pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės nei 500 Lt. Beje, tokioms šeimoms priklauso visa eilė kompensacijų, pašalpų, teisė į nemokamą darželį, nemokamą maitinimą mokyklose ir t.t. Beje, skaičiuojant pajamas vienam šeimos nariui būsto paskolos įmoka ar buto nuomos kaina neišskaičiuojama, juk Lietuvoje žiemos nėra, vaikus auginti galima ir po medžiu. Taigi, jaunos šeimos, kurių atlyginimai dažniausiai būna artimi vidutiniams dažnai nesiryžta susilaukti vaikų, nes bijo, kad negalės jų išmaitinti ir tinkamai išauginti. Juk vaikui reikia ne tik duonos, bet ir dėmesio, užklasinio lavinimo, knygų ir t.t. Na, bet vidurinės klasės šeimos juk nepriklauso elito kastai, tai kam joms padėti, gal išgyvens, o jei neišgyvens – emigruos. Gal į jų vietą atvykę imigrantai bus kuklesni ir nesikėsins į valdžios pinigus? Mūsų Tauta sparčiai nyksta, ją išgelbėti galėtų tik žymiai padidėjęs gimstamumas, tačiau politikai, kurie krizės metu „apkarpė“ motinystės išmokas jų sugrąžinti į buvusį lygmenį net negalvoja. Kaip? Juk biudžetas ne begalinis, gali neužtekti Seimo nario jachtai, ministro naujam visureigiui ar teisėjo sūnaus studijoms prestižiniame užsienio universitete.
Taip ir gyvenam, kaip Senovės Indijoje, „aukštesnės“, „elito“ kastos atstovai niekada nesupras „žemesniųjų“, paprastų žmonių. O gal supras? Gal „žemesnių“ kastų atstovai vieną dieną nustoję bijoti guminių kulkų ir ašarinių dujų, išeis į gatves ir nušluos korumpuotą viršūnėlę? „Už bobas mūsų ir vaikus snarglėtus“ – kaip sakė vieno naujo lietuviško filmo herojus. O tada pagaliau įvyks sąžiningi rinkimai, kuriuose konkuruos ne pinigai, o idėjos ir vertybės? Gal, labai norisi tuo tikėti...
Julius Panka, Tautininkų Sąjungos pirmininkas
