Rusija plataus masto invaziją į Ukrainą pradėjo 2022-ųjų vasario 24-ąją. Šiuo metu vyksta pokalbiai dėl karo pabaigos, tačiau Rusijos atakos prieš Ukrainą tęsiasi.
Ar karas Ukrainoje baigsis 2026 m.?
2025-aisiais, regis, sužibo viltis, kad karas Ukrainoje artėja prie pabaigos. Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala pastebi, kad praėjusiais metais įvyko daugybė susitikimų, kuriuose buvo kalbama apie karo pabaigą.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo susitikęs tiek su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, tiek su Rusijos režimo lyderiu Vladimiru Putinu. Vyko ir žemesnio rango pareigūnų derybos. Nepaisant gausybės susitikimų, reikšmingo proveržio nematyti.
„Galbūt netgi priešingai, matėme, kad Rusijos okupuotos Ukrainos teritorijos dalis padidėjo šiek tiek didesniu skaičiumi nei 2024 m., maždaug penkis tūkst. kv. km papildomai okupavo Rusija. Plius, apšaudymų skaičius, vertinant dronus ir raketas, jis per metus tik didėjo, o nemažėjo. Šia prasme, nėra indikacijų, kad judėtume ta linkme, kuri rodytų, kad artėja karo pabaiga“, – pastebi L. Kojala.
Tačiau, anot L. Kojalos, girdėti tam tikrų lūkesčių, kad 2026 m. galiausiai ims smukti Rusijos gebėjimai tęsti karą Ukrainoje.
„Tai turėtų reikšti, kad galbūt turėtų prasidėti realios derybos. Kitaip tariant, ne tai, kas vyko iki šiol, ką galima pavadinti pokalbiais, kurie neveda niekur, nes Kremliaus reikalavimai lieka maksimalistiniai, bet prasidėtų kažkas panašaus į realesnes derybas, kurios galėtų sukurti labiau apčiuopiamą rezultatą. Tai turbūt nėra atmestina, kad šiais metais gali būti didesnis proveržis nei buvo praėjusiais metais.
Bet lieka ta pati problema galioti, kad net jeigu būtų pasiektas proveržis politiniame lygmenyje, net jeigu būtų sudarytas koks nors dokumentas ir pasirašytas kelių pusių, visa tai paversti praktika, sustabdyti tokio didelio masto karą, tokio didelio ilgio fronte (daugiau negu 1 200 km), tiesiog būtų labai sudėtinga“, – komentuoja L. Kojala.
Tuo, kad karas gali baigtis šiemet, abejoja ir visi kiti šiam straipsniui komentavę ekspertai.
„Teoriškai įmanoma, kad konfliktas būtų kažkiek įšaldytas ir kad kraujo lietųsi mažiau. Įsivaizduojama, kad vyktų palei šalių ribą, bet kad nebūtų aktyvaus bombardavimo kampanijų, kaip dabar, nebūtų bombarduojami civiliai, nebūtų bombarduojami Ukrainos miestai. Tai teoriškai įmanoma, bet kad būtų išspręstas konfliktas, pasiekta taika, tam nededu vilčių“, – sako mokslininkė, „Atlantic Council“ analitikė Agnia Grigas.
„Aš tikrai nuoširdžiai abejoju, kad mes šiais metais matysime karo Ukrainoje pabaigą. Mes matysime toliau derybas, mes matysime, tikėtina, galbūt kažkuriuo metu paliaubų epizodus. Tiesiog nutraukimas ugnies laikinai“, – antrina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deividas Šlekys.
Kaip pabaigti karą Ukrainoje?
Karas, panašu, gerąja V. Putino valia nesibaigs. Rusija ir toliau neatsisako savo siekių Ukrainoje, toliau svaidosi grasinimais. Todėl tam, kad V. Putinas sutiktų baigti karą prieš Ukrainoje, reikės tam tikrų sąlygų.
Ekspertai sako, kad kol kas apskritai nėra vieningai sutariama, kaip ta karo pabaiga turėtų atrodyti. Ar tai būtų tiesiog susitarimas sustabdyti atakas, ar karo pabaiga laikytume tik scenarijų, kai rusai visiškai paliktų Ukrainos žemes.
Nepaisant to, kad karo pabaigos scenarijai gali būti įsivaizduojami skirtingai, ekspertai išskiria kelias esmines sąlygas, kurių reikia, kad karas Ukrainoje priartėtų prie pabaigos.
„Tam, kad karas Ukrainoje baigtųsi, visų pirma, turi pasikeisti valdžia pačiame Kremliuje, o tam turėtų būti pakankamai stiprūs politiniai sukrėtimai pačioje Rusijoje. Politiniai sukrėtimai pačioje Rusijoje gali būti dviem atvejais. Pirmas, aišku, ekonominiai sukrėtimai. Antra, visiška Rusijos kariuomenės nesėkmė Ukrainoje.
Tada turėtų atsirasti naujas lyderis, kuris galėtų imtis atsakomybės ir, be abejo, turėtų turėti savo palaikymo komandą. Šiai dienai matome, kad Putinas žlugdo bet kokius lyderius, taip pat ir tuos pačius oligarchus, kurie galėtų palaikyti finansiškai naują lyderį“, – svarsto karybos ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis.
Rusijos agresiją prieš Ukrainą taip pat sustabdytų Rusijos ekonomikos stagnacija.
„Rusijos ekonomika pradėjo stagnuoti praeitais metais, tačiau tam, kad viskas pereitų į labai stiprų kritimą, dar reikės laiko. Tas laikas – kai Rusijos ekonomika iš tikrųjų tampa subyrėjusi, kada rublis visiškai nuvertėja ir tiesiog neapsimoka jį turėti ir prasideda barteriniai mainai.
Tai yra, žmonės keičia daiktus į kitus daiktus, nes rublis nuvertėjęs tiek, kad tiesiog neapsimoka jo daryti. Tada, kai žmonės, kurie uždirbo iš karo Ukrainoje, grįžtų į namus ir tada (pamatytų, kad – aut. past.) tie visi uždirbti jų rubliai ant tiek nuvertėję, kad tampa beverčiai“, – sako D. Antanaitis.
Baiminamasi, kad nepavykus derėtis priversti V. Putino, spaudimas gali būti perkeliamas Ukrainai. Kitaip tariant, amerikiečiai gali bandyti palaužti ukrainiečius ir priversti juos nusileisti.
Vis dėlto VU TSPMI docentas D. Šlekys abejoja, ar JAV tam ryžtųsi.
„Jeigu amerikiečiai užlaužia rankas Ukrainai, tai reiškia, šnekame apie ženklų susipykimą tarp Amerikos ir Europos. Ir dabar dialogas nėra lengvas, labai abejoju, kad būtų net ir Vašingtone noras visiškai pilnai nukirsti saitus su Europa“, – sako ekspertas.
Ką gali padaryti Trumpas, kad išpildytų savo pažadą pabaigti karą Ukrainoje?
Derybose dėl taikos Ukrainoje nemažą svorį turi D. Trumpas. Prieš tapdamas JAV prezidentu antrą kartą jis lyg užsuktas kartojo, kad karą Ukrainoje pabaigs per parą, jei tik laimės rinkimus. Nors tai tikriausiai buvo vienas iš jo rinkiminių triukų, šis pažadas jam iki šiol prikaišiojamas.
„Tai daro įtaką Trumpo asmeniniam autoritetui, kad nepaisant iš tikrųjų nemažų pastangų, derybų, pokalbių, kol kas niekaip nepavyksta priversti Putiną net nutraukti ugnį. Mes kalbame apie ilgalaikius taikos sprendimus, svarstomi dabar visokie mechanizmai dėl Ukrainos ateities ir ekonominio vystymo ir saugumo garantijų, bet vėlgi, kol kas nepavyksta net turėti 24 val. ugnies nutraukimo.
Tai tikrai daro įtaką Trumpui. Jis norėjo greitos pergalės, jis tebenori kuo greitesnės pergalės ar šio sprendimo išrišimo. Bet Trumpas dabar irgi turi ne vieną kitą strateginį klausimą nuo Venesuelos iki Grenlandijos, jau apie Kubą ir Kolumbiją vyksta kalba. Ukraina nėra Amerikos prioritetinis klausimas, tikrai ne prioritetinis klausimas Trumpo administracijoje“, – pastebi A. Grigas.
Anot A. Grigas, nemažai D. Trumpo aplinkos žmonių buvo paveikti rusų propagandos ir įtikėjo kai kuriais Kremliaus naratyvais, buvo priešiški Ukrainai, jos lyderiui V. Zelenskiui.
„Pats Trumpas yra aiškiai įvardijęs, kad, pirma, jo politika yra „Amerika pirmiausia“. Antra, Ukrainą jis traktuoja kaip Europos problemą, kuriai Europa turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir išspręsti“, – komentuoja ekspertė.
Nepaisant to, ekspertai pabrėžia, kad D. Trumpas galėtų atlikti tam tikrą ryškesnį vaidmenį, imtis ryžtingesnių priemonių prieš Rusiją.
Netrukus po Venesuelos lyderio Nicolas Maduro sulaikymo internete netgi pasipylė pastebėjimai, o kodėl JAV negali panašiai sulaikyti ir V. Putino. D. Šlekys kategoriškai atmeta šią idėją.
„Nejuokaukim. Tai yra visiškai kita lyga ir tiesiog niekas Putino taip nenuiminės. Taip nėra daroma dėl paprasto vieno dalyko. Vladimiras Putinas yra branduolinės valstybės vadovas, tai yra visa keičianti sąlyga“, – teigia D. Šlekys.
Anot D. Šlekio, D. Trumpas karo Ukrainoje pabaigą galėtų paspartinti pirmiausia tiesiog nestabdydamas logistinių sprendimų, kurie šiuo metu yra priimti, pavyzdžiui, ginkluotės pardavimas europiečiams, kurie tai vėliau perduoda ukrainiečiams. Antras svarbus žingsnis – teikti Ukrainai amerikiečių žvalgybos duomenis.
„Iš tiesų matome, kad intensyvesnis Ukrainos bombardavimas rusų teritorijose, energetikos ar naftos perdirbimo, laivyno, jis vyksta dėka ir pačios Ukrainos žvalgybos pastangų, bet daugeliu atvejų visgi tai yra informacija, kuri yra gaunama iš amerikiečių ir kokių britų.
Dėka technologinės žvalgybos – palydovinės nuotraukos, taikinių atrinkimas. Vakarų spaudoje yra nemažai informacijos apie tai, kad amerikiečiai tyliai, bet vis tiek tokiuose veiksmuose prisideda ir padeda ukrainiečiams“, – sako D. Šlekys.
Kita svarbi priemonė, kurios gali imtis D. Trumpas, yra griežtesnės sankcijos Rusijai ir daug gamtinių išteklių iš Rusijos perkančioms šalims.
„Ar gali JAV dar didinti spaudimą Rusijai, taikydamos papildomas sankcijas, kurių iki šiol prezidentas Trumpas dar nėra panaudojęs? Ypatingai nukreiptas į Rusijos energetikos sektorių. Tie sprendimai, kurie buvo priimti iki šiol, įskaitant sankcijas „Rosneft“ ir „Lukoil“, jie juda ir rodo tendenciją teisingą kryptimi priimti sprendimus, bet kol kas labai nedideli žingsniai buvo padaryti. Trumpas galėtų gerokai sugriežtinti savo laikyseną ir didinti spaudimą Rusijai“, – pastebi L. Kojala.
Visa tai plonina Rusijos piniginę, o galiausiai ir didina rusų visuomenės nepasitenkinimą.
„Tai gali būti vienas veiksnys, kuris Rusiją privers bent jau rimtai atsisėsti prie derybų stalo. Rimtai kalbėtis, o ne kažkokius lozungus sakyti. Bet tai nereiškia, kad atsisėdęs rimtai kalbėtis tu susitarsi dėl taikos. Tu gali kalbėtis, pasakyti aiškią savo poziciją, išgirsti kito poziciją, atvirai kalbėtis, bet tai negarantuoja, kad bus susitarta“, – pabrėžia D. Šlekys.
Kokių saugumo garantijų reikia Ukrainai, kad Rusija jos niekada nebepultų?
Anot L. Kojalos, dar vienas svarbus dalykas, į ką D. Trumpas turėtų atkreipti dėmesį yra saugumo garantijos Ukrainai.
„Per pastaruosius kelis mėnesius pavyko pasiekti progresą, tai konstatuoja ukrainiečiai ir europiečiai, gana netikėtai. Progresas su amerikiečiais kalbantis apie ilgalaikius saugumo įsipareigojimus Ukrainai. Jeigu tai būtų paversta dokumentu, kurį JAV galėtų įsipareigoti pasirašyti ne tik prezidento lygiu, bet ir ratifikuoti Senate, tai būtų labai rimtas proveržis ir tuo pačiu signalas Rusijai, kad šitas karas negalės būti amžinas, kad jis ne tik bus sustabdytas, bet ir Ukrainos valstybingumas bei savarankiškumas bus laiduojamas tarptautinių partnerių“, – sako L. Kojala.
Ukraina norėtų įstoti į NATO. Ekspertai pripažįsta, kad narystė NATO būtų bene reikšmingiausia saugumo garantija Ukrainai.
Vis dėlto, panašu, kad tai, bent jau artimiausiu metu, nepavyks. Tam kategoriškai priešinasi Rusija, apie tai, kad Ukraina kol kas netaps NATO nare, kalbėjo ir D. Trumpas.
Todėl ieškoma būdų, kaip Ukrainai suteikti saugumo garantijas be narystės NATO. Buvo užsimenama, kad susitarime dėl karo Ukrainoje pabaigos numatytos saugumo garantijos Ukrainai galėtų atitikti NATO 5-ąjį straipsnį.
L. Kojala pabrėžia, kad konkrečias saugumo garantijas sudarant susitarimą dėl taikos Ukrainoje nustatyti yra būtina.
„Aišku, jos pirmiausia prasidės nuo Ukrainos nacionalinių gynybos pajėgumų ir jų tolesnio stiprinimo. Ukrainos kariuomenė bus pirmas atskaitos taškas. Antras dėmuo bus europiečiai, tikėtina, galbūt ir karių dislokavimas Ukrainos teritorijoje kaip atgrasymo elementas. Bet visa tai turi dengti JAV skėtis, plačiai apimantis skėtis, kuris aprėptų logistiką, žvalgybinę pagalbą, bet taip pat ir aiškų signalą, patvirtintą dokumente, kad tolesnė pasikartojusi agresija iš Rusijos, naujas karo etapas kada nors ateityje sulauktų tiesioginio atsako“, – teigia L. Kojala.
Čia kyla esminiai klausimai, kas dokumente bus parašyta, kaip tas dokumentas apskritai atrodytų ir kaip jis būtų įtvirtinamas. Ukrainai, ko gero, reikėtų, kad dokumentas būtų patvirtintas aukščiausiu įmanomu lygiu.
„Ukraina yra išmokusi Budapešto memorandumo pamokas, turbūt konstatuoja ir patys ukrainiečiai, kad padarė klaidą pasirašydami tokį dokumentą, kuris yra absoliučiai teisiškai neįpareigojantis, ne veltui pavadintas memorandumu, niekur neratifikuotas ir, iš esmės, grįstas vieno konkretaus JAV politiko, tuometinio prezidento Clintono valia.
Dėl to ir dabar yra kalbama, kad turėtų būti ne tik prezidento parašas ant suderinto ir abiem pusėms priimtino teksto, bet ir ratifikavimas Senate, tokiu būdu parodymas, kad tai yra galiojantis, maksimaliai įtvirtintas JAV teisyne politinis sutarimas, kuris apima visus politinius veikėjus, ne tik prezidentą, bet ir Senato atstovus, kurie atstovauja kiekvieną vieną iš valstijų ir tokiu būdu sukuriant gerokai didesnį to dokumento patikimumą.
Aišku, tai neatsakys į visus klausimus, ką darytų JAV, jeigu Rusija vėl užpultų, ar tikrai galima kliautis Trumpo administracija ir panašiai. Visa tai liks validžiais prasmingais klausimais ir abejonėmis, bet politikoje kitaip ir negali būti. Klausimas, ką tu maksimalaus gali pasiekti ir šiuo atveju tai, ką bando padaryti Ukraina, ir yra tie maksimalūs siekiai. Jeigu JAV bent iš dalies juos atlieps, tai bus labai svarbus progresas“, – sako L. Kojala.
Vis dėlto D. Antanaitis formalias saugumo garantijas vertina kiek skeptiškiau. Anot jo, pirmiausia Ukraina pati turi tapti tokia šalimi, kuri pati sugebėtų apsisaugoti.
„Aš manau, kad gamtoje neegzistuoja tokios garantijos (kurios lemtų, kad Rusija niekad nebepuls Ukrainos – aut. past.), nes šiai dienai garantija yra, kitą dieną kažkas pasikeitė ir garantijos nėra.
Pati geriausia garantija, be abejo, pati valstybė stipri kaip tokia. Mes visada ieškome pagalbos, paramos iš išorės, bet pamirštame, kad mes patys atsakingi už savo saugumą. Tai geriausia garantija Ukrainai, pirma – stipri ekonomika, antra – stipri kariuomenė, trečia – stipri bendruomenė, visuomenė“, – tikina jis.
Rusijos užgrobtos Ukrainos žemės: įvardijo būdus, kaip Ukraina jas galėtų atgauti
Ukraina nuo pat karo pradžios ne kartą sakė, kad sieks atgauti visas rusų užgrobtas teritorijas.
L. Kojala pastebi, kad Ukrainos retorika šiuo klausimu šiek tiek pasikeitė – panašu, kad Ukraina supranta, jog atgauti visas okupuotas teritorijas jai artimiausiu metu tikriausiai nepavyks.
„Ukraina niekada nesutiks pripažinti okupuotų teritorijų Rusijos dalimi ir tikrai prieštaraus bet kokiems kitų šalių bandymams tai daryti, jeigu atsirastų tokių intencijų.
Prisiminkime pavasarį JAV buvo pateikusios siūlymą, kad Krymas galėtų būti de jure pripažintas Rusijos dalimi. Tai, be abejo, sukėlė labai didelį priešiškumą Ukrainoje, nes tarsi parodytų, kad grobuoniškas jėgos veikimas gali būti laiduojamas svarbiausių ir didžiausių pasaulio valstybių. Tai šia prasme, Ukrainai tai yra raudona linija.
Bet faktinė situacija yra tokia, kad apie penktadalis Ukrainos šiandien yra okupuota, išstumti visų okupacinių pajėgų realių karinių galimybių artimiausiu metu nėra ir dėl to Ukraina derėdamasi aiškiai indikuoja, kad sutinka siekti konsensuso ir nusileisti kai kuriose srityse, potencialiai kalbant net apie Donecko srities ateitį, net ir tos srities dalies, kuri nėra okupuota Rusijos pajėgų.
Ukrainiečiai sako, kad galėtų kalbėti apie demilitarizuotos zonos kūrimą, jeigu Rusija taip pat įgyvendintų keliamas sąlygas ir atsitrauktų nuo tos pačios fronto linijos Donecko srityje į kitą pusę ir užtikrintų, kad tai yra nuolaida iš abiejų pusių, o ne tik Ukrainos atsitraukimas ir teritorijų užleidimas agresoriui“, – komentuoja L. Kojala.
VU TSPMI docentas D. Šlekys sako, kad teoriškai būtų įmanoma, jog Ukraina atgautų rusų užgrobtas žemes, tačiau tam reikalingos dvi sąlygos: nuolatinė nenutrūkstama Vakarų karinė parama Ukrainai ginkluotės prasme ir esminis Rusijos karinės galios sudaužymas Ukrainoje. Tai priverstų Rusiją pačią atsitraukinėti ir išvesti karius.
„Per diplomatinį procesą aš, nuoširdžiai, sunkiai įsivaizduoju, kad Putinas atsitrauktų iš ten, kur dabar stovi jo kariai. Vienintelis būdas juos iš ten patraukti yra tiesiog ginklų forma, mūšio forma, bet tam padaryti Ukraina turi turėti ne tik pakankamai ginkluotės (Vakarų namų darbai), bet ir karių (tai jau Ukrainos namų darbai)“ – sako D. Šlekys.
„Atlantic Council“ analitikė A. Grigas Ukrainos galimybes atgauti rusų užgrobtas žemes vadina labai mažomis, tačiau tai nereiškia, kad jos neegzistuojančios.
„Kaip ir Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, tuo metu tą 50 metų buvo labai mažos tikimybės, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę. Bet kai yra palikti tam tarptautinės teisės mechanizmai ir viltis, tai gali būti įvykdyta anksčiau ar vėliau. Aš manau, čia yra panašiai šiuo klausimu.
Ukraina šiandien šių žemių negali atgauti, bet ji jų neatsisako ir nebus pasiryžusi jų de jure pripažinti kaip Rusijos Federacijos dalimi ir taip pat tikisi iš savo sąjungininkų, iš Vakarų, iš demokratinių valstybių, iš valstybių, kurios palaiko tarptautinę teisę, kad tokios teritorijos nebūtų niekada pripažintos kaip de jure Rusijos Federacijos dalys“, – teigia A. Grigas.
D. Antanaičio vertinimu, šiuo metu padėtis fronte nėra labai dinamiška, naujų teritorijų Rusija neužgrobia, didele pažanga pasigirti negali ir ukrainiečiai.
„Šiai dienai ukrainiečiai, be abejo, teritorinių laimėjimų turi nedaug. Taip pat ir Rusija turi nedaug teritorinių laimėjimų, todėl pasakyti, kad kažkas turi didesnę persvarą, yra sudėtinga. Be abejo, Rusija yra skaitlingesnė, tačiau matome iš tos pačios karinės technikos, kuri galėtų užtikrinti teritorinius laimėjimus, ji pakankamai apgailėtina. Mano galva, dabar ten yra situacija, kur nei viena, nei kita pusė negali padaryti kažkokių tai reikšmingesnių teritorinių laimėjimų“, – apibendrina D. Antanaitis.
Šių metų vasario gale sueis ketveri metai nuo dienos, kai Rusija pradėjo kruviną plataus masto invaziją į Ukrainą.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
