Jei būčiau Saulius Spurga, šį straipsnį pavadinčiau „Politikos minedai 2“. Labai jau taiklus buvo tas palyginimas ir jokiu būdu nenoriu, (tiesiog neturiu dėl ko) oponuoti palyginimo autoriui. Labai svarbu yra tarti keletą žodžių apie tų minedų „pagaminimo“ procedūrą ir aplinką, kurioje ši industrija sėkmingai gyvuoja bei klesti.
Aš sąmoningai kalbu apie „pagaminimą“, o ne apie atsiradimą. Kaip teisingai tarpusavyje pastebėjo „Eurovizijos“ atrankos komisijos nariai – ne iš visko juoktis yra etiška. Šventa tiesa. Tik ar visi tai supranta?
XV a. Paryžiaus gyventojams atrodė ir etiška ir humaniška leipti juokais žiūrint į vaidinimus bei šou, kuriuose aktoriai būdavo kuprotieji, raišieji arba liliputai. Johanas Huizinga savo knygoje „Viduramžių ruduo“ aprašo sceną, kaip keturi šarvuoti neregiai kaunasi dėl paršiuko. Prieš tai jų būsimasis pasirodymas reklamuojamas einant gatvėmis jiems patiems, dūdmaišininkui ir vėliavnešiui, kurio nešamas audeklas tą paršiuką ir vaizduoja.
Miniai tai patikdavo ir, žinoma, buvo kam tuo naudotis. Organizatoriams tai buvo tiesiog pelnas. Kažkas juk turi tuos „linksmintojus“ surasti, bent minimaliai maitinti, išlaikyti ir paaiškinti, ko iš jų norima. Paskui – pateikti minios pramogai. Niekas – tame tarpe ir valdžia – nematydavo nieko blogo, jei tuose vaidinimuose būdavo net socialinių temų. Dėl Dievo – tegul tik ta gatvė sau ramiai krizena.
Mūsų laikais Lietuvoje yra panašiai. Yra kam surasti tinkamus personažus, yra kam juos finansuoti ir reklamuoti. Svarbiausia – paklausa. Kaip ir ta Paryžiaus gatvė prieš šešis šimtus metų, mūsų televizijos žiūrovai sutinka kikenti, kvatoti ir tiesiog žveeengti, kuomet Borisovo personažas sako: „ir pri čiom čia jūsų Lituva?“ (prie ko čia jūsų Lietuva), kai avantiūristo „svarščiko“ atitikmuo kalba apie „vaizdzialį“ ir pan.
Mūsų pagrindiniai etatiniai „juokintojai“ seniai perprato šią rinką ir žino, kad jei kas nors ką nors pavogė, davė į snukį, įžeidė ir pan., tereikia dvigubai radikaliau, bjauriau ir neskoningiau atkartoti tai savo laidose. Sėkmė garantuota ir didžiai patenkinti visi – žiūrovai, personažų prototipai ir jų užkulisiniai finansuotojai. Užtat „svogūnų“ laureatai ir veržiasi į savo nominacijų šventes taip pat entuziastingai kaip ir minia, kuri juos dėl šių įvaizdžių ir pamilo dviguba meile.
Todėl ne tik Kėdainių „kniazius“ taip džiugiai sutinka būti „ogurkichu“, bet atsiranda ir toks „suakademintas“ įvaizdžio kūrimosi variantas kaip knyga pavadinimu „Lopatologija“. Vargu ar taip – pasinaudojus paplitusiu šaržu – reklamuojantis, paskui įmanoma įtikinamai kritikuoti minėtą įvaizdžių kūrimo praktiką. Juk modus operandi iš esmės toks pat? Žinoma, aukščiausią šio „skrydžio virš gegutės lizdo“ pilotažą galėjome stebėti prieš keletą metų, kai vienas iš „juokintojų“ pats gan sėkmingai kvailiojo pirmajame prezidento rinkimų ture.
Vis dėlto būtina įvardinti svarbius anos gadynės Paryžiaus ir mūsų dienų Lietuvos minedų ir jų darbdavių bei šedevrų vartotojų skirtumus. Dvasiškai neįgaliųjų į savo žaidimus neįtraukdavo, bet netgi juos prižiūrėjo ir jais rūpinosi (skirtingai nuo šiaip valkatų). Tiesa, humanizmas buvo kiek savotiškas ir, norėdami apkuopti dvasinį ligonį (skaitykite minėto autoriaus tą pačią knygą), kartais pas jį įsibraudavo velniais persirengę vienuoliai – tiesiog išgąsdindami nelaimėlį, kad šis nesipriešintų.
Mūsų laikais ir mūsų šalyje tokie skrupulai nežinomi. Pinigų ir pramogos (arba pinigų ir įtakos) vardan Minedas paleidžiamas „linksminti“ tautos į „Eurovizijos“ atranką; prezidentu padaromas „musyse“ autorius, tvirtai tikintis, kad „tvarka bus“; nei teisybės, nei melo rišliai pralementi nevaliojantis personažas tampa VSD šefu; o žmogysta, nežinanti, kurios šalys yra ES narėmis, nors laikinai – spėja papirmininkauti Europos reikalų komitetui...
Mūsiškiai minedų prodiuseriai ir scenarijų autoriai cinizmo bei godumo nuokalnėje yra pajudėję kur kas toliau. Ką ten mažaraščiai ar protiškai neadekvatūs?! Atitinkamiems tikslams puikiausiai ryžtamasi naudoti ir mirusiuosius. Taip apie žuvusį pareigūną su pasimėgavimu parašoma kaip apie tualetų nemačiusį degeneratą. Kito jo kolegos virtualus lavonas, praėjus dešimčiai metų po žmogaus žūties, imamas lyg virvė tampyti tarp siekių kanonizuoti arba apšauti Rusijos provokatoriumi. Tegul tauta pramogauja. Juk didelė jos dalis tai, be kita ko, suvokia kaip neatsiejamą laisvalaikio praleidimo formą. Net „lukašenkinė“ televizija, kaip neretai tenka girdėti, yra labai vertinama kaip dar viena galimybė „pažveeengti“.
Šitokio pobūdžio tautos „bovijimas“ yra labai puikus, beveik net nepakeičiamas būdas ugdyti visišką socialinį abejingumą ir nežingeidumą. To labiausiai reikia minediškų projektų užsakovams. Neatsitiktinai ir senesniais laikais (ir ne tik Prancūzijoje) koks nors Swiftas, o ne aklų kovotojų dėl paršelio ganytojas, užsitraukdavo valdžios nemalonę. Tačiau, jei didesnis žmonių nuošimtis ims juoktis iš ko nors panašaus į Swifto „Guliverio keliones“ arba Orwello „Gyvulių ūkį“, kai kam gali kilti rimtų rinkodaros problemų, susijaukti biudžetas (gal ne tik šou, bet ir dujų versle) ir net pablogėti sveikata.
Kad taip nenutiktų ir yra svarbiausia politinių kaliausių (kitaip - minedų) paskirtis.
